Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis
RASEINIŲ
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
Raseinių rajono savivaldybės
administracija


Biudžetinė įstaiga
V.Kudirkos g. 5, 60150 Raseiniai
Juridinių asmenų registras
Kodas 288740810
Tel. (8 428)  79 600
Faks. (8 428)  51 604
El. paštas savivaldybe@raseiniai.lt
2017 m. liepos 24 d.

Prisijungimas

Statistika
Nuo: 2003-12-01
Iš viso: 7690623
Šiandien: 3165
Dabar: 67
Prenumerata
Garbės piliečiai
Raseinių garbės piliečio ženklas
 
 


 
 

JONAS ŽEMAITIS (1909 - 1954)
    
    
   Gimė 1909 m. Palangoje. 1929 m. baigė Kauno karo mokyklą. 1936 – 1938-aisiais studijavo Prancūzijos artilerijos mokykloje Fontainebleau. Gavęs kapitono laipsnį, vadovavo Lietuvos kariuomenės 4 – ojo artilerijos pulko mokomajai baterijai. 1941 m. pasitraukė iš tarnybos, atsisakęs bendradarbiauti su sovietine ir vokiečių armijomis. Išėjęs į atsargą, gyveno Kaune, vėliau  - Šiluvos valsčiuje, Kiaulininkų kaime.
     1945 m. tapo partizaninės Žebenkšties rinktinės štabo viršininku, 1947 m. – Jungtinės Kęstučio apygardos (Raseinių apskr.) vadu, 1948 m. įkūrė Jūros ( Vakarų Lietuvos) partizanų sritį, tapo jos vadu. 1949 m. visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, sukūrus Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, J. Žemaitis išrinktas LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku, ėjo Gynybos pajėgų vado pareigas, jam buvo suteiktas aukščiausias  - partizanų generolo laipsnis. 1951 m., ištikus insultui, atsisakė šių pareigų. Slapstėsi bunkeryje Jurbarko raj., Šimkaičių miške. 1953 m.  gegužės 30 d. suimtas.  Tardytas Maskvoje, Butyrkų kalėjime, kur ir sušaudytas 1954 m. lapkričio 26 d. Kapas nežinomas. 1997 m. apdovanotas pirmojo laipsnio Vyčio kryžiumi (po mirties), suteiktas kario savanorio statusas.

 

ANTANAS JUŠKA (1920 - 2003)

         
    
   Gimė 1920 m. rugpjūčio 6 d. Betygaloje. Mirė 2003 m. gegužės 6 d., palaidotas Pilkalnio kapinėse, Betygaloje.
1927-1936 m. mokėsi Betygalos mokykloje;
1937-1938 m. mokėsi Raseinių  gimnazijoje;
1938-1942 m. mokėsi Tauragės mokytojų seminarijoje, ją baigęs, dirbo Ugionių pradinėje mokykloje.
1945 m. pradėjo mokytojauti Betygaloje, palydėjo į gyvenimą net 50 abiturientų laidų.
1954-1959 m. dirbdamas studijavo Lietuvos Kūno kultūros institute.
    
Dirbdamas mokykloje, organizavo ir mokė skudutininkus, keliavo su jais po Lietuvą. Subūrė ir vadovavo mokyklos orkestrui ir chorui, pirmasis vadovavo Maironiečių draugijai. Domėjosi krašto istorija, rinko tautosaką. Jo rūpesčiu sutvarkytos senosios Betygalos kapinės, pastatytas paminklas Rudojo ir raudonojo okupanto aukoms, kryželiai partizanams, pats Antanas Juška iškalė aukų vardus ir pavardes. Visada buvo tarp žmonių, mylėjo ir gerbė ir seną, ir mažą.
     Savo iškilia veikla bei rūpesčiu savo žemiečių vardų ir darbų įamžinimu garsino Betygalos ir Raseinių kraštą. Vienas iš pirmųjų įsijungė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą.
     1994 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordino medaliu. 1996 m. atsisveikino su mokykla, tačiau liko nuolatiniu gidu turistams miestelio muziejuje ir  Betygalos apylinkėse. Daug žinojo apie savo kraštą, jo praeitį, mokėjo labai gražiai ir įdomiai perteikti savo sukauptas žinias. Kiekvienas jaunas ar senas žmogus, sutikęs Antaną Jušką, su juo bendravęs ar tik klausęs jo reikšmingos kalbos, visam laikui įsimins šio didžiavyrio paveikslą.



ALFONSAS PETRAVIČIUS (1933-2014)


     
   Alfonso Petravičiaus gyvenimo kelias prasidėjo 1933 m. sausio 15 d. Raseiniuose. 1951 m. aukso medaliu jis baigė tuometinę Raseinių 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar V. Petkaus pagrindinė mokykla), įstojo į Kauno medicinos institutą. 1957 m. baigęs studijas buvo paskirtas dirbti Raseinių ligoninėje: 6 metus dirbo vidaus ligų gydytoju, po to 30 metų - vyriausiojo gydytojo pavaduotoju. A. Petravičius buvo aktyvus visuomeninis ir politinis veikėjas, vienas iš Socialdemokratų partijos Raseinių skyriaus įkūrėjų ir pradininkų. 1991-1995 m. A. Petravičius buvo išrinktas Raseinių rajono tarybos nariu, Sveikatos apsaugos komisijos pirmininku. 1995-1997 m. dar kartą išrinktas Raseinių rajono savivaldybės tarybos nariu. 1997 m. laimėjęs konkursą, buvo paskirtas dirbti Raseinių savivaldybės gydytoju. A. Petravičius buvo įgijęs sveikatos apsaugos organizatoriaus ir pirmą vidaus ligų gydytojo kategorijas. 2003-iaisiais už nuopelnus Raseinių kraštui jam suteiktas Raseinių rajono garbės piliečio vardas.
   A. Petravičius, eidamas atsakingas pareigas ligoninėje ir Savivaldybėje, darbuodamasis kaip rajono Tarybos narys, dėjo pastangas, kad rajone gerėtų gyventojų sveikata, medikų darbo sąlygos, stiprėtų įstaigų materialinė bazė, buvo dėmesingas ir atsidavęs pacientams gydytojas. Jo pastangomis Raseinių ligoninėje buvo įkuri nauji skyriai, jis rūpinosi ligoninės personalu, o ypač - jaunais specialistais, net ir pasitraukęs į užtarnautą poilsį noriai dalijosi žiniomis ir patirtimi su kitais.



VYTAUTAS GRIGANAVIČIUS (1925 - 2008)
    
   Gimė 1925 m. sausio 9 d. Ukmergės apskrities, Kavarsko vls., Ryklikų k. 1944 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1949 m. rugsėjo 25 d. įšventintas kunigu. Pastoracinį darbą dirbo įvairiose Lietuvos katalikų bažnyčios parapijose. Nuo 1977 m. gegužės mėnesio gyveno Raseiniuose, du dešimtmečius ėjo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebono pareigas. V.Griganavičius 1998 m.gegužės 4 d. buvo paskirtas  Lyduvėnų Šv. apaštalų  Petro ir Pauliaus parapijos klebonu, nuo 2004 m. vasario 23 d. buvo Alėjų Švč. Trejybės parapijos klebonas.
     Rajono gyventojai su meile, didele pagarba kalba apie V.Griganavičių. Jiems kunigas – moralinis autoritetas, nuoširdžiai bendravęs su tikinčiaisiais, ir su abejojančiais, visiems rasdavo šiltą žodį.









ALBINAS MYKOLAS DAUGIALA (1942 - 2005)

     
  
Gimė 1942 m.sausio 2 d.Baigęs Radviliškio rajono Baisiogalos vidurinę mokyklą, įstojo į tuometinį Kauno politechnikos institutą. Įsigijęs pramoninės statybos inžinieriaus specialybę, 1965 m. pagal paskyrimą atvyko dirbti į Raseinius  Mechanizuotos kolonos Nr.12 meistro pareigose. 1967 m. buvo paskirtas Kaimo statybos kolonos inžinieriumi, 1973 m.- jos viršininku. A.M.Daugiala  nuo 1993 m.- AB „Raseinių statyba“ generalinis direktorius.
      A.M.Daugialos vadovaujami statybininkai miestuose ir kaimuose pastatė daug gamybinės, buitinės, kultūrinės paskirties pastatų. Palyginti nemažai gyvenamųjų namų iškilo Raseinių mieste, daugelyje jų įsikūrė statybininkų šeimos.
     A.M.Daugiala rūpinosi, kad nuolat gerėtų rajono centras, sėkmingai įvykdytos su užsakovais sudarytos sutartys dėl pastatų statybos bei renovacijos.
     Raseiniškiai A.M.Daugialą gerbia už tai, kad laikėsi duoto žodžio, mokėjo bendrauti su paprastais žmonėmis, sugebėjo sutelkti savo pavaldinius dideliems, atsakingiems darbams.


STASYS DŽIUGAS (1919-2011)

     
   Gimė 1919 m. gruodžio 6 d. Raseinių apskrityje, Girkalnio valsčiaus Juodkėnų kaime. Jo vaikystė ir jaunystė praleista Lietuvoje. Per pirmąją sovietų okupaciją buvo kalintas. Nuo 1944 m. didžioji gyvenimo dalis nugyventa svetur. S. Džiugas, atsidūręs Vokietijoje, bendradarbiavo politinių pabėgėlių spaudoje, persikėlęs į Jungtines Amerikos Valstijas, įsijungė į lietuvių bendruomenės veiklą. Jis renkamas į Lietuvos fondo, JAV lietuvių bendrijos, Pasaulio lietuvių bendrijos valdybas. S.Džiugas – Lietuvos rašytojų ir JAV lietuvių žurnalistų sąjungos narys. Kraštietis aktyvus Raseinių viešosios bibliotekos ir Girkalnio pagrindinės mokyklos rėmėjas. Viešojoje bibliotekoje yra vardinis S.Džiugo fondas. Jame per 6000 grožinės, mokslinės, kitos literatūros knygų, atsiųstų iš Jungtinių Amerikos Valstijų, kuriose jis dabar gyvena.

2011 m. gegužės 18 d. - JAV mirė kraštietis, poetas, Raseinių garbės pilietis, Raseinių viešosios bibliotekos rėmėjas Stasys Džiugas. Kovo 31 dieną poetas Stasys Džiugas buvo palaidotas Lemonto Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.



JONAS NOVELSKIS (1926)
     
     
   Gimė 1926 m. rugsėjo 30 d. Trakų apskrityje, Kaišiadorių valsčiuje, mokėsi Kauno finansų technikume ir politechnikume. Nuo 1955 m. gyvena Raseiniuose, dirbo Pramkombinato direktoriumi, Vietinio ūkio valdybos viršininku, Tarpkolūkinės statybos organizacijos pirmininku. Pastarosiose pareigose buvo 27 metus. Jam vadovaujant rajone pastatyta: 741 gyvenamasis namas, 27 mokyklos, 7 kultūros namai, 118 karvidžių, 65 kiaulidės, 38 grūdų sandėliai, 13 mechaninių dirbtuvių.











ANTANAS SIUDIKAS (1934)

    
   Gimė 1934-07-26 Gudžiūnuose, Kėdainių r. 1955 – 1957 m. mokėsi Vilniaus žemės ūkio mechanizavimo technikume. Baigęs mokslus dirbo Baltkūniškio mašinų, traktorių stoties vyr. inžinieriumi, 1958 – 1961 Dotnuvoje RTS vyr. inžinieriumi. Nuo 1961 m., jau 44 metus, Antanas Siudikas vadovauja Raseinių rajono melioratorių kolektyvui. 1968 – 1974 m. studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje.

     A. Siudikas apdovanotas TSRS LŪPP aukso bei sidabro medaliais ir kitais apdovanojimais. 1965 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio melioratoriaus vardas.

     Antanui Siudikui vadovaujant, 1975 m. Ariogaloje pastatyta gelžbetonio konstrukcijų gamykla, 1980 m. traktorių remonto dirbtuvės, 1984 – sukurtas 250 vietų autoūkis. Jo iniciatyva pastatyti Melioratorių ir Verdėlupio gyvenamieji kvartalai su 140 vietų vaikų darželiu (dabar pradinė mokykla). Jo sumanymu buvo rekonstruotas, sutvarkytas, papuoštas medžio skulptūromis Dubysos slėnis Ariogaloje, įrengta aikštė kultūros ir sporto renginiams. Čia vyksta respublikinės šventės, pramoginiai ir sporto renginiai. Antanas Siudikas daug prisidėjo prie kultūros tradicijų, meno kolektyvų puoselėjimo Ariogalos krašte. 2005 m. išrinktas Ariogalos miesto seniūnijos tarybos pirmininku, prieš tai buvo bendruomenės komiteto narys ir pirmininkas.



ANTANAS NORKUS (1941), habilituotas medicinos mokslų daktaras, profesorius, Endokrinologijos instituto Cukrinio diabeto laboratorijos vadovas, LR SAM vyriausiasis endokrinologas, Lietuvos endokrinologų draugijos Šv. Vincento deklaracijos nacionalinio komiteto pirmininkas, Europos diabeto asociacijos ir tarptautinės diabeto federacijos narys.


      Antanas Norkus gimė 1941 04 18 Trapėnų kaime, Raseinių rajone. 1958 m. baigė Viduklės vidurinę mokyklą, 1959 – 1965 m. studijavo Kauno medicinos institute. Nuo 1965 m. dirbo Ukmergės centrinės ligoninės gydytoju terapeutu. 1970 – 1975 m. KMI Hospitalinės terapijos katedros asistentu, vėliau docentu. Nuo 1978 m. dirbo Endokrinologijos instituto vadovaujančiose pareigose. 
     Antanas Norkus parašė per 200 mokslinių publikacijų. Jam vadovaujant keletas mokslinių praktinių instituto programų buvo vykdyta kartu su Vakarų Europos šalių mokslo institucijomis.
     Profesorius Antanas Norkus nuoširdžiai bendrauja su Viduklės Simono Stanevičiaus mokyklos kolektyvu ir seniūnija, rūpinasi savo krašto žmonių sveikata:  su Medicinos universiteto Endokrinologijos klinikos gydytojais lankosi rajone ir seniūnijose, padeda žmonėms, konsultuoja cukrinio diabeto ir kitais sveikatos klausimais.




EDUARDAS SIMAŠKA (1909 - 2010), teologijos licenciatas, monsinjoras, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos altarista. 

     
   Eduardas Simaška gimė 1909 m. Pasusienio k. Ukmergės apsk. 1930 m. baigęs Ukmergės gimnaziją įstojo į Kauno kunigų seminariją, vėliau – į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos – filosofijos fakultetą, kurį baigė 1936 m. Kunigu buvo įšventintas 1936 m. birželio 1 d. ir paskirtas Kauno Prisikėlimo bažnyčios vikaru. 1940 m.  Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, kunigas, kaip aktyvus ateitininkų veikėjas, pasitraukė iš Kauno. 1940 m. paskirtas Kavarsko šv. Jono bažnyčios vikaru. 1941 – 1944 m. dirbo ir Ukmergės gimnazijoje kapelionu. 1945 – 1946 m. – Lygumų (Pakruojo r. ) bažnyčios klebonas. 1946 m. buvo suimtas ir nuteistas kaip politinis kalinys 10 m.. Bausmę atliko Intos anglies kasyklose. Į Lietuvą grįžo 1956 m. Dirbo klebonu Šimkaičiuose, Skaruliuose ir Deltuvoje. 1986 m., eidamas 77 metus, vyskupo buvo paskirtas Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos altarista. 1990 m. lapkričio mėn. Jo Eminencijos kardinolo V. Sladkevičiaus siūlymu Šv. Tėvas Jonas Paulius II Eduardui Simaškai suteikė monsinjoro titulą. 2010 m., eidamas 102 metus, monsinjoras Eduardas Simaška iškeliavo pas Viešpatį.

 

ANTANAS  GIRČYS (1929)

     
   Gimė 1929 m. lapkričio 16 d. Tauragės apskrityje, Kvėdarnos valsčiuje, Prapijmo kaime. 1960 m. baigė Tallat Kelpšos muzikos technikumą ir 1974 m. Vilniaus universitete įgijo istorijos mokytojo specialybę. Nuo 1963 m. iki 2003 metų dirbo Nemakščių vidurinėje mokykloje mokytoju. Nuo 1968 metų dirbo kraštotyrinį darbą. 1987 m. jis įkūrė Nemakščiuose kraštotyros muziejų. Visa surinkta muziejinė medžiaga, apyvokos daiktai, baldai jo triūsas.
     1992 m. išleido dainų rinkinį „Lietuvos laisvės ir Nepriklausomybės dainos“. 1983 m. surinko medžiagą „Žemaičių šokiai ir žaidimai“ ir pristatė Lietuvių literatūros institutui. Remiantis šia medžiaga išleista knyga „Oi ūžkit gauskit“. 2002 m. išleistoje knygoje „Viduklė“ atsispindi A. Girčio įspūdžiai ir nuveikti darbai ieškant garsiųjų Pilėnų. 2004 m. išleistoje knygoje „Raseinių krašto žydai“ Antanas Girčys plačiai aprašė Nemakščių žydų bendruomenės likimą. Jis noriai padeda atlikti kasinėjimo darbus buvusių partizanų slaptose užkasimo vietose.
      Dirbdamas mokykloje mokytojas puoselėjo liaudies tradicijas, papročius, kėlė mokinių ir apylinkės gyventojų kultūrinį lygį.


JONAS SAURAZA (1928)


      Gimė 1928 m. sausio 28 d. Marijampolės apskrities Veiverių valsčiuje, Mauručių kaime. Tautodailininkas. 1945 m. NKVD suimtas iš Veiverių gimnazijos ir karo lauko tribunolo teismo nuteistas mirties bausme, kuri vėliau pakeista į 10 metų kalėjimo  ir 5 metus „be teisių“. 1945 m. ištremtas į Pečiorą, iš ten į statybas tiesti geležinkelį į Silikardą. Intoje jis pabaigė tremtį. Nuo 1994 m. yra Šaulių sąjungos narys. Jam yra suteiktas Lietuvos Šaulių sąjungos Garbės Šaulio vardas. Aktyviai dalyvauja šaulių veikloje, buvo išrinktas ir ėjo rinktinės Garbės teismo nario pareigas. Apdovanotas III ir II laipsnio pasižymėjimo ženklu, Savanorio medaliu. Šiuo metu yra aktyvus rinktinės valdybos narys, įdėjęs daug pastangų, kad Raseiniuose būtų įkurta ir veiktų Šaulių kuopa. Aktyvus ir entuziastingas jos narys.
      Nuo mažens mėgęs piešti, Jonas Sauraza savo talentą puoselėja ir dabar. Jo paveikslais gėrisi ne tik Lietuvos gyventojai. Juose telpa ypatingas Lietuvos grožis, raseiniškių pamėgtos Dubysos vaga, lietuviams brangus Nemunas ir kitos nuostabios Lietuvos vietos.
      Nuo 1972 metų Jonas Sauraza yra tautodailininkų draugijos narys, apdovanotas Liaudies meno žymūno ženklu. Nuolat rengia personalines parodas. Nuo 2002 m. dalyvauja Raseinių menininkų bendrijoje „Pegasas“.



STASYS STANKUS (1933 - 2016)


     
   Gimė 1933 m. spalio 2 d. Vadžgirio apylinkėje Kebiškių kaime, Raseinių apskr. Baigė Raseinių vidurinę (dabar „Kalno“) mokyklą, studijavo Vilniaus universitete žurnalistiką. 1959 m. atvyko į Raseinius ir pradėjo dirbti rajono laikraštyje korespondentu, vėliau – laiškų ir masinio darbo skyriaus vedėju. Gabus žurnalistas buvo kviečiamas dirbti redaktoriumi į kitus rajonus, bet jis liko ištikimas savo gimtajam kraštui – Raseiniams. Čia triūsiant jam suteiktas nusipelniusio žurnalisto vardas. Nuo 1973 m. jis dirbo „Naujo ryto“ redaktoriumi iki 2006 metų, kol išėjo į pensiją. Jo redaguojamas laikraštis nuveikė daug, rašydamas apie Raseinių krašto žmones, jų pasiekimus ir vargus, mokėjo ne tik pagirti, bet ir sveikai pakritikuoti negeroves, skaudulius, kenkiančius mūsų miestui.
       




DANUTĖ JANINA BAJORINAITĖ (1942)

   Danutė Janina Bajorinaitė gimė 1942 m. birželio 24 d. Jurbarko rajone, Vadžgirio kaime. 1967 m. baigė Vilniaus universitetą ir įgijo biologijos – chemijos mokytojos kvalifikaciją. Nuo 1966 m. Raseinių 2-osios vid. m-kloje biologijos mokytoja. 1963 – 1984 m. direktoriaus pavaduotoja – užklasinio darbo organizatorė, biologijos mokytoja. 1984 – 1986 m.vadovavo Raseinių švietimo skyriui, vėliau biologijos mokytoja Raseinių 2-oje vid. mokykloje (po reorganizacijos Raseinių „Žemaičio“ gimnazijoje ir Raseinių pagrindinėje mokykloje) kur dirba ir iki šiol.

Danutei Janinai Bajorinaitei paskirta Lietuvos Respublikos antrojo laipsnio valstybinė pensija už svarų įnašą į gamtamokslinio ugdymo turinio kūrimą, ekologinį ir gamtosauginį jaunimo ugdymą.

   1993 m. mokytoja dalyvavo Atviros Lietuvos fondo organizuotame konkurse „Švietimas - Lietuvos ateičiai", tapo konkurso nugalėtoja, jai suteikta teisė dirbti kūrybinį leidybinį darbą mokinių gamtamokslinio ugdymo tematika, 1999 m. išleido knygą „Biologijos mokytojo ieškojimai gamtamoksliniame ugdyme".
   Danutė Janina Bajorinaitė aktyviai dalyvauja tarptautiniuose projektuose, seminaruose, pranešimus gamtamokslinio ugdymo klausimais skaito respublikinėse ir tarptautinėse mokytojų mokslinėse konferencijose. Savo patirtimi dalijosi Švedijoje, Turkijoje, Anglijoje bei Prancūzijoje. Prasidėjus švietimo reformai, mokytoja sutelkė pedagoginę patirtį į gamtamokslinio ugdymo turinio kaitą, sukūrė mokykloje autorines biologijos ugdymo programas, teminius planus, iš esmės pertvarkė integruotą gamtamokslinį popamokinį darbą, įkūrė šeštadieninę jaunųjų biologų mokyklėlę „Atžalėlė". 2002 m. išleido knygą „Atžaliečių žodis apie gamtą ir žmogų". Danutė Janina Bajorinaitė - talentinga, kūrybinga, organizuota, visuomeniška, principinga, reikli sau ir kitiems, labai darbšti mokytoja, savo darbais garsinanti Raseinių kraštą.


GEDIMINAS KAZYS GALUBAUSKAS (1948)



   Gediminas Kazys Galubauskas gimė 1948 m. Alytuje. 1971 m. baigė Kauno medicinos institutą ir nuo 1971 m. dirba Raseinių ligoninėje.

   Pradėjęs dirbti chirurgu, vėliau specializavosi ir tapo gydytoju ortopedu – traumatologu. 1978 m. aktyviai dalyvavo įsteigiant Raseinių ligoninėje traumatologijos skyrių, jam vadovauja nuo įsteigimo iki šiolei.

   Gydytojas ortopedas – traumatologas Gediminas Kazys Galubauskas iniciatyvus, pareigingas, darbštus, sąžiningai atlieka pareigas. Jo pastangomis Raseinių ligoninėje įdiegta daugybė naujų tyrimo, gydymo, operacijų metodų. Jau dešimt metų gydytojo pastangomis Raseinių ligoninėje atliekamos klubo, kelio sąnarių endoprotezavimo operacijos. Jų kiekiu Raseinių ligoninė lenkia net kai kurių apskričių ligonines.

   Gydytojui Gediminui Kaziui Galubauskui suteiktas aukščiausias profesinis įvertinimas – aukščiausia gydytojo ortopedo – traumatologo kvalifikacinė kategorija. Kaip gydytojas jis žinomas Lietuvoje, gerbiamas kolegų. Jau keletą kadencijų iš eilės renkamas Lietuvos ortopedų – traumatologų draugijos valdybos nariu.

   Gydytojas savo žiniomis ir patirtimi mielai dalijasi su kolegomis, o gydytojai rezidentai dažnai ištisus metus praleidžia ortopedijos – traumatologijos skyriuje, semdamiesi medicininės patirties ir gyvenimiškos išminties.

   Gediminas Kazys Galubauskas yra puikus organizatorius, ne vienos kadencijos Raseinių rajono tarybos narys. Jis aktyvus, žinomas Raseinių bendruomenės žmogus, didžiąją gyvenimo dalį prasmingai triūsęs Raseinių žmonėms.


 

ČESLOVAS KENSTAVIČIUS (1937)

   Česlovas Kenstavičius gimė 1937 m. rugpjūčio 1 d. Adakavos k., Tauragės rajone.

   1958 m. baigė Gruzdžių žemės ūkio technikumą, nuo 1958 m. dirbo veterinarijos techniko ir zootechniko, veterinarijos felčerio pareigose. Nuo 1962 m. dirbo Viduklės paukštininkystės tarybinio ūkio vyriausiuoju veterinarijos gydytoju. 1967 m. baigė Lietuvos veterinarijos akademiją, 1968 m. buvo paskirtas Paupio žuvininkystės tarybinio ūkio direktoriumi.

   Penkiasdešimt savo gyvenimo metų Česlovas Kenstavičius atidavė Raseinių kraštui, iš jų – keturiasdešimt Paupio ir Raseinių žuvininkystės ūkiams. Jo sumanumo ir energijos dėka išaugo Paupio bei Gabšių gyvenvietės, pertvarkyta daug gamybinių pastatų, įkurti žuvininkystės tvenkiniai, besidriekiantys per tris seniūnijas.

   Šiuo metu Česlovas Kenstavičius vadovauja UAB „Raseinių žuvininkystė“, kuri yra didžiausia ir ekonomiškai stipriausia žuvivaisos bendrovė šalyje, per metus išauginanti iki 900 tonų gyvo karpio. Česlovo Kenstavičiaus vadovaujama bendrovė gerai žinoma Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, nes šių šalių gyventojai vertina Raseinių tvenkiniuose išauginto karpio kokybę. Savo patirtimi akvakultūros bei ekologinio ūkininkavimo klausimais Česlovas Kenstavičius dalijasi tarptautinėse konferencijose.

   Česlovas Kenstavičius ir jo vadovaujama bendrovė apdovanojama už įvairius pasiekimus. 2005 m. UAB „Raseinių žuvininkystė“ suteiktas ekologinės gamybos ūkio statusas. Šiais metais bendrovėje parengtas projektas, finansuojamas iš ES fondų, pripažintas Regiono lyderiu.

   Česlovas Kenstavičius nuolat dalyvauja visuomeniniame gyvenime. Jis yra Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos, Nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamintojų asociacijos narys. 2003-2007 m. Raseinių rajono savivaldybės tarybos narys, Kaimo reikalų, ekologijos ir teritorijų planavimo komiteto pirmininkas.

   Česlovas Kenstavičius 2006 m. konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ nugalėtojas.

   Česlovo Kenstavičiaus - žymaus žemdirbio, verslininko, gebančio kurti, mėgstančio keliauti, besidominčio įvairiomis gyvenimo sritimis, daug dirbančio ir nepailstančio optimisto laimės formulė paprasta: jei gali – padėk kitiems. Daugybė žmonių yra dėkingi už UAB „Raseinių žuvininkystė“ ir asmeninę Česlovo paramą kaimo bendruomenėms, bažnyčioms, kultūrai, švietimui, vaikų namams, įvairioms draugijoms.  



JONAS MAČIULIS - MAIRONIS (1862-1932)

      Gimė 1862 m. lapkričio 2 dieną Raseinių apskrityje, Šiluvos valsčiuje, Pasandravio dvarelyje, vadinamų „karališkųjų“ valstiečių šeimoje. Namie įgijęs pradinių mokslo žinių ir pramokęs lenkų kalbos, Jonas Mačiulis, dokumentuose „subajorintai“ vadinamas Maciulevičium 1873 m. įstojo į Kauno gimnaziją. Rašyti pradėjo mokydamasis šeštoje klasėje. Pirmuosius eilėraščius jaunasis poetas rašė lenkų kalba; vėliau šiuos bandymus jis sunaikino. Baigęs gimnaziją 1883 m. išvyko į Kijevo universitetą. Metus studijavęs literatūrą, atsižvelgdamas į tėvų norą, įstojo į Kauno dvasinę seminariją (1884 m.). Lietuvių kalbą ir literatūrą seminarijoje tuo metu dėstė A. Baranauskas. Jaunąjį Maironį stipriai ir teigiamai veikė Anykščių šilelis, taip pat vėlesnis gilus A. Baranausko susidomėjimas lietuvių kalba. Jonas Mačiulis kaip poetas pirmą kartą sutinkamas „Aušros“ laikraštyje, kur 1885 m. išspausdintas eilėraštis „Lietuvos vargas“ pasirašytas Zvalionio slapyvardžiu, paskutinėje redakcijoje „Miškas ūžia“.
      Dvasinėje seminarijoje Maironis dar giliau pažino lenkų romantinę literatūrą. Jos veikiamas, jis ėmė uoliai studijuoti Lietuvos istoriją - M. Strijovskio, J. Kračevskio, T. Narbuto, S. Daukanto darbus. Tiesioginis dvasinių studijų vaisius - pirmoji išspausdinta Maironio knyga „Lietuvos istorija, arba apsakymai apie Lietuvos praeigą“ (1891 m.), pasirašyta Stanislovo Zanavyko slapyvardžiu.
Baigęs Kauno dvasinę seminariją (1888 m.), toliau tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje (1888 - 1892). Teologinių studijų metu jis mažai besireiškė poetine kūryba. Vienas iš negausių šio laikotarpio eilėraščių „Ne taip senovės tėvai gyveno“ pirmą kartą pasirašomas Maironio slapyvardžiu.
Reikšmingiausia Maironio kūrybos dalis – lyrika. 1895 m. pasirodė žymusis Maironio eilėraščių rinkinys Pavasario balsai. Istorinė draminė trilogija „Kęstučio mirtis“ (1921 m.), „Vytautas pas kryžiuočius“ (1925) ir „Didysis Vytautas – karalius“ (1930 m.) poetą pristato kaip daugiaplanį kūrėją. Jonas Mačiulis Maironis 1893-1894 m. ir 1909-1932 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje, 1909 -1932 m. seminarijos rektorius, buvo Kauno dvasinės seminarijos rektorius.1894-1909 m.- Peterburgo dvasinės akademijos profesorius, nuo 1903 m. - teologijos daktaras. 1922-1932 m. Kauno universiteto, (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas) Moralinės teologijos katedros vedėjas. Kurį laiką (1923-1924 m.) universitete dėstė lenkų literatūrą.
      Maironis mirė 1932 m. liepos 28 d. Kaune, palaidotas Kauno arkikatedros šventoriuje.

      Maironis - XIX – XX a. lietuvių romantizmo poetas, sukūrė vieną gyvybingiausių lietuvių lyrikos tradicijų. Melodingos, lietuvių liaudies dainomis paremtas jo lyrikos stilius išlaikė savo vertę lietuvių literatūroje. Poetas, parašęs tokius Lietuvoje žymius kūrinius kaip „Trakų pilis“, „Lietuva Brangi“, raseiniškiams ypač artimą „Už Raseinių“, įpareigoja nuoširdžiai rūpintis atminimu ir puoselėti Pasandravio istorinį draustinį - Lietuvos dainiaus Maironio tėviškę.

 



GINTAUTAS GRIGALIS (1945)
 

      Gimė 1945 m. birželio 16 d. Kelmės r. Užaugo muzikalioje šeimoje. Baigęs mokslus Raseinių muzikos mokykloje, studijavo Kauno J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje ir 1989 m. baigė studijas LVK Klaipėdos fakultete. Nuo 1964 m. G.Grigalis – Raseinių vaikų muzikos (meno) mokyklos mokytojas, o nuo 1981 m. – šios mokyklos direktorius. Nuo 1968 m. – Raseinių rajono kultūros centro kapelos „Dubysa“ vadovas. Gintautas Grigalis pasaulio lietuvių Dainų šventės kaimiškų kapelų vyr. vadovas ir dirigentas, įvairių meninių kolektyvų pasirengimo respublikinėms šventėms bei konkursams žiuri narys arba pirmininkas. Jo vadovaujama kaimiškos muzikos kapela „Dubysa“ daugelio konkursų nugalėtoja, Lietuvos radijo ir televizijos laidų, žymiausių Lietuvos bei rajono renginių ir švenčių dalyvė, geriausio Lietuvoje kaimo kapelos kolektyvo „Aukso paukštė“ laimėtoja. Šis kolektyvas daugelį kartų garsino Lietuvos liaudišką muziką įvairiose šalyse: Vokietijoje, Vengrijoje, Moldavijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje. Už aktyvią veiklą Lietuvos kultūriniame gyvenime Gintautas Grigalis ne kartą yra įvertintas ir jam įteikti aukščiausi apdovanojimai, padėkos. Lietuvos muzikų sąjunga yra išleidusi keturias jo aranžuotų ir savo kūrybos melodijų knygeles „Kūriniai kaimo kapeloms“. Gintautas Grigalis domisi senovinių smuikų gamyba ir jų meistrais. Daugiau kaip 20 metų po Žemaitijos kraštą, kiekvienais metais vis į kitą rajoną, keliauja Gintauto Grigalio iniciatyva gimusi Jurginių šventė. Galima tik stebėtis, su kokia meile, kaip dėmesingai ir jautriai Gintauto Grigalio partitūrose skleidžiama liaudiško muzikavimo tradicijos dvasia.


KAZIMIERAS LUKAUSKAS (1950)

      Gimė 1950 m. lapkričio 7 d. Raseinių rajone, Ražaitėlių kaime, baigęs Girkalnio vidurinę mokyklą, įstojo į Lietuvos veterinarijos akademiją ir baigė Veterinarijos fakultetą. Nuo 1973 m. dirbo Raseinių rajone: Raseinių r. kovos su gyvulių ligomis stoties vyr. vet. gydytoju – terapeutu, vėliau šios stoties viršininku. Nuo 1979 m. iki 1988 m. – Raseinių r. veterinarijos stoties viršininku, vyriausiuoju veterinarijos gydytoju, vėliau Vyriausiosios veterinarijos valdybos viršininku, Veterinarijos departamento direktoriumi, o nuo 2000 m. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriumi. 1993 m. apgynė disertaciją ir 1994 m. sutektas biomedicinos mokslų daktaro vardas. Nuo 2007 m. profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras. K. Lukauskas daug straipsnių publikavo  Lietuvoje ir užsienyje. Skaito paskaitas Lietuvos veterinarijos akademijoje. Jis yra ir Lietuvos veterinarijos akademijos tarybos pirmininkas. K. Lukauskas 2005 m. tapo Lietuvos Mokslo premijos laureatu. Jis stažavosi JAV, Japonijoje, Prancūzijoje, Belgijoje (Europos Komisijoje), Didžiojoje Britanijoje, Olandijoje; skaitė paskaitas tarptautinėse konferencijose. K. Lukauskas 2002-2003 m. Tarptautinio Epizootinių Biuro (Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija) Europos regioninės komisijos generalinis sekretorius, o 2003 m. išrinktas šio Biuro Europos regioninės komisijos I viceprezidentu. 2006 m. juo išrinktas antrai kadencijai. Jis ne tik žinomas daugelyje Europos valstybių, bet savo tiesioginiu darbu ir savo asmenine iniciatyva daug padeda Raseinių krašto žmonėms.




MONSINJORAS ALFONSAS SVARINSKAS (1925-2014)

     Gimė 1925 m. sausio 21 d. Ukmergės apskrities, Deltuvos valsčiaus, Kardėnų kaime.
1932-1936 m. mokėsi Vidiškių pradžios mokykloje, 1936-1942 m. – Ukmergės A. Smetonos gimnazijoje. 1942-1946 m. studijavo Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje.
      Dar gimnazijoje įsitraukęs į pogrindinę veiklą, tęsė ją ir seminarijoje kaip planingą laisvės kovą. 1946 m. pavasarį A. Svarinskas sovietinio saugumo pareigūnų buvo pradėtas persekioti, todėl paliko nebaigtas studijas seminarijoje ir išėjo pas partizanus, 1946 m. vasarą buvo Ukmergės apylinkėse veikusios pogrindinės Šarūno partizanų grupės ryšininkas, pasirinkęs Laisvūno slapyvardį. 1946 m. gruodžio 21 d. jis buvo areštuotas, žiauriai tardytas ir kankintas, paskui už antisovietinę veiklą nuteistas ir 1947-1956 m. kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje. Lageryje kartu kalėjęs vyskupas Pranciškus Ramanauskas 1954 m. spalio 3 d. slapta įšventino Alfonsą Svarinską kunigu. Grįžęs į Lietuvą 1956 m., Alfonsas Svarinskas tik vienerius metus tarnavo bažnyčiose, aktyviai skiepydamas tautinę ir religinę dvasią jaunimui. 1958 m. sovietinio saugumo persekiotas, areštuotas ir nuteistas už antisovietinės literatūros laikymą, 1958 -1964 m. kalėjo Mordovijos (Rusija) lageriuose, už akių 1961 m. nuteistas ir įkalintas ypatingo režimo kalėjime. 1964 m. išleistas į laisvę ir grįžęs į Lietuvą tik po 20 mėnesių gavo leidimą dirbti kunigu. Nuo 1972 m. Alfonsas Svarinskas reiškėsi ir bendradarbiavo pogrindiniame leidinyje „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. 1976 – 1983 m. – Viduklės (Raseinių r.) Šv. Kryžiaus parapijos klebonas, tapęs dvasiniu lyderiu, turėjęs itin didelę įtaką tikinčiam jaunimui, nuolat gynęs ir kitus kvietęs ginti tikėjimo laisvę, pilietines teises. 1978 m. lapkričio 13 d. kartu su kitais kunigais disidentais Alfonsas Svarinskas įkūrė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą, jo dokumentus skelbė visam katalikiškam pasauliui. Puoselėjo Viduklės bažnyčią ir parapiją.
     
Už pogrindinę antisovietinę veiklą, jaunimo ugdymą 1983 m Alfonsas Svarinskas Viduklėje trečią kartą buvo areštuotas ir 1983 – 1988 m. kalėjo Čiusavovo (Permės sr., Rusija) lageriuose, grįžo į Viduklę ir tų pačių metų rugpjūčio 23 d. buvo ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į Lietuvą. 1988 – 1990 m. jis – Lietuvos disidentas net 11 kartų susitiko su popiežiumi Jonu Pauliumi II, lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje. Tik Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę jis grįžo į Lietuvą. Buvo išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) deputatu ir ėjo šias pareigas iki kadencijos pabaigos.

   Nuo 2000 m. iki 2014 m. Alfonsas Svarinskas buvo Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos rezidentas, Lietuvos partizanų vyriausiasis kapelionas, Lietuvos atsargos kariškių mandatų ir etikos komisijos pirmininkas, Kauno arkivyskupijos kurijos kunigų tarybos narys, prelatas.
   Alfonsas Svarinskas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.) ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.). Lietuvos šaulių sąjunga jį apdovanojo aukščiausiu savo apdovanojimu – Šaulių Žvaigžde. Už kovą dėl žmogaus teisių jis apdovanotas diplomu Detroite (JAV), Pueblo (Meksika) miesto premija, gavo Venesuelos apdovanojimą II Grand Cordon. Jam įteiktas pirmasis Lietuvos kariuomenės padėkos ženklas – statulėlė "Lietuvos karžygys" (2008 m.). Jis buvo Lecco miesto (Italija) garbės pilietis, nuo 2009 m. - Raseinių garbės pilietis.

    

PETRAS BARTKUS - ŽADGAILA (1925 - 1949)

     
   Gimė 1925 m. gegužės 30 d. Raseinių apskrities Pakapurnio kaime. Į rezistencinę kovą įsitraukė 1941 m., buvo aktyvus Lietuvos laisvės armijos narys. Studijavo Aukštesniojoje technikos mokykloje. 1944 metais, prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, P. Bartkus subūrė Raseinių apskrities partizanus, dirbo Kęstučio apygardos štabe. Partizanų gretose P. Bartkus turėjo šiuos slapyvardžius: Dargis, Martynas, Sąžinė, Žiemkentis, Alkupėnas, Žadgaila. 1947 m. gegužės 28 d. BDPS prezidiumo pirmininko nutarimu Petrui Bartkui - Žadgailai suteiktas laisvės kovotojo partizanų majoro laipsnis. 1947 m. lapkričio mėn. Kęstučio apygardos vado Jono Žemaičio pavedimu jis organizavo naują – Prisikėlimo apygardą, kuri buvo įkurta 1948 m. vasarą. Rašė eilėraščius, skelbė partizanų spaudoje Alkupėno slapyvardžiu. Dalyvavo 1949 m. vasario mėn. visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, buvo paskirtas LLKS Tarybos prezidiumo sekretoriumi. Žuvo 1949 m. rugpjūčio 13 d. Radviliškio apskrities Užpelkių miške. Po mirties Petrui Bartkui - Žadgailai suteiktas Laisvės kovotojo karžygio garbės vardas. 1997 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties), o 1998 m. gegužės 19 d. – pulkininko laipsnis (po mirties).

 

MARCELIJUS MARTINAITIS (1936-2013)

 

     
   Poetas, eseistas, vertėjas Marcelijus Teodoras Martinaitis gimė 1936 m. balandžio 1 d. Paserbentyje (Raseinių r.). 1964 baigė Vilniaus universitetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, nuo 1980 m. dirbo Vilniaus Universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros dėstytoju. Nacionalinės premijos laureatas (1998 m.). Išleido dešimt poezijos rinkinių, keletą eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui. Martinaičio kūryba išversta į daugiau nei keturiolika kalbų. Kūrybą ėmė skelbti nuo 1955 m. 1962 m. išėjo pirmasis eilėraščių rinkinys „Balandžio sniegas“. Svarbiausias Martinaičio poezijos motyvas – senosios, archajiškosios, kaimo pasaulėjautos susidūrimas su moderniu pasauliu ir žlugimas. Ši tema labai ryški bene žymiausiame Martinaičio kūrinyje „Kukučio baladės“. Parašė scenarijų Lietuvos kino studijos muzikiniam filmui „Vakar ir visados“ (1984 m., rež. Gytis Lukšas).

   1992-1997 m. vadovavo Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitetui, nuo 2000 m. Lietuvos Rašytojų Sąjungos tarybos narys.
   Mirė 2013 m. balandžio 5 d., palaidotas Antakalnio kapinėse.


IRENA PERMINIENĖ (1958)
  
   Parolimpinių žaidynių čempionė. Gimė 1958 m. balandžio 17 d. Šveplių k., Klaipėdos r., nuo 1960 m. gyvena Raseinių rajone. Mokėsi Rezgalų pradinėje mokykloje, internatinėje mokykloje Kaune, Nemakščių vidurinėje mokykloje. Studijavo Šiaulių universiteto Pedagogikos fakultete Socialinę pedagogiką ir psichologiją. Dirbo 1976-1980 m. mezgėja neįgaliųjų centre, 2000-2004 m. socialine pedagoge Nemakščių vidurinėje mokykloje. Nuo 2004 m. Irena Perminienė dirba Raseinių neįgaliųjų dienos užimtumo centre sveikatingumo organizatore, veda sportinio parengimo, kineziterapijos, psichologinės paramos ir savipagalbos užsiėmimus.
   I. Perminienė yra viena geriausių neįgaliųjų sportininkių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Nuo 1990 m. Irena ne kartą dalyvavo neįgaliesiems vežimėliuose skirtuose maratonuose ir įveikusi tradicinę 42 km 195 m distanciją iškovojo ne vieną apdovanojimą Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1998 iki 2002 m. Irena tapo penkiskart rankų lenkimo pasaulio, keturiskart Europos čempione, 2003 m. tapo rankų lenkimo pasaulio čempione tarp sveikųjų moterų. Sportininkė yra tapusi Europos penkiakovės prizininke. 2011 m. Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) įvykusiose IWAS pasaulio neįgaliųjų sporto žaidynėse, lengvosios atletikos turnyre, moterų rutulio stūmimo rungtyje Irena iškovojo pirmą vietą. Nustūmusi rutulį 6,49 m, sportininkė pagerino savo asmeninį rezultatą. Naujojoje Zelandijoje 2011 m. vykusiame pasaulio neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionate užėmė ketvirtą vietą. 2012 m. Olandijoje įvykusiose Europos neįgaliųjų lengvosios atletikos pirmenybėse I. Perminienė moterų rutulio stūmimo rungtyje iškovojo sidabro medalį. Parolimpinėse žaidynėse Londone lengvosios atletikos turnyre užėmė aštuntąją vietą.
   2013 m. Seimo III rūmų galerijoje buvo pristatyta Irenos Perminienės fotografijų paroda „Sveika siela stipriame kūne" - šia fraze parodos autorė, daugkartinė Pasaulio ir Europos neįgaliųjų varžybų čempionė ir prizininkė, Irena Perminienė perteikia mintį, kad dėl stiprios sielos kūnas tampa gražus. Nuotraukose užfiksuotos akimirkos, kai sportininkams iki finišo lieka kelios sekundės.
   Apdovanojimai: ordinas „Už nuopelnus Lietuvai" (2010); LR Prezidentės D. Grybauskaitės sveikinimas iškovojus aukso medalį IWAS žaidynėse (2011); Lietuvos parolimpinio komiteto - „Geriausių sportininkų dešimtukas laureatė" (2011); Lietuvos parolimpinio komiteto - „Geriausių sportininkų dešimtukas laureatė" (2012); Kūno kultūros ir sporto komiteto medalis už sporto pergales (2012); LR Prezidentės D. Grybauskaitės sveikinimas tapus Europos vicečempione (2012); LR Prezidentės D. Grybauskaitės padėka už Lietuvą garsinančias pergales (2012); Raseinių rajono savivaldybės apdovanojimas „Žemaitis" už Raseinių krašto garsinimą sporto srityje (2012).


VLADAS VITKAUSKAS (1953)
  
   Keliautojas. Alpinistas. Gimė 1953 m. gegužės 7 d. Viduklėje, Raseinių r. 1970 m. baigė Viduklės vidurinę mokyklą, 1970-1975 studijavo Kauno politechnikos institute mikroelektronikos specialybę. 1993 m. pirmasis iš Baltijos šalių įkopė į aukščiausią pasaulio kalną Everestą, pirmasis pasaulyje iškėlė savo valstybės - Lietuvos - vėliavą visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse. Vladas Vitkauskas yra fondo „Everestas" vadovas; Lietuvos alpinizmo asociacijos steigėjas ir prezidentas (1996-1999); Valdo Adamkaus fondo steigėjas (1997); nuo 2003 m. Lietuvos kultūros fondo valdybos narys; Tautos namų santaros tarybos narys; Žemaičių kultūros, akademinio jaunimo ir vaikų paramos fondo valdybos narys; Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Lietuvos keliautojų sąjungos, Lietuvos Vydūno draugijos narys; aukščiausio Lietuvos kalno Aukštojo bei jo aplinkos sutvarkymo ir naudojimo iniciatyvinės grupės steigėjas ir veiklos koordinatorius.
   Dirbo Vilniaus turistų klube, keletą metų buvo direktorius, aštuonerius metus dirbo žurnalo „Lithuania in the World" redakcijoje. Dabar verčiasi savarankiškai, daugiausia kūrybiniais darbais, susijusiais su leidyba, fotografija, sveikatingumu. Skaito paskaitas verslo vadovų auditorijose, tarptautinių kompanijų kolektyvams, tačiau daugiausia susitikimų būna mokyklose. Vladas Vitkauskas dažnai lankosi Viduklės Simono Stanevičiaus gimnazijoje, kitose Raseinių rajono mokyklose.
Nuo 1996 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Svarbiausi darbų ciklai: „Laisvės žygis: nuo Gedimino kalno iki Everesto" (1996); „Aukščiau pasaulio viršukalnių" (1997); „Į žymiausias pasaulio kalnų viršūnes" (1998); „Ignoto Domeikos keliais iki aukščiausio Žemės ugnikalnio" (2002); „Kalnų karalystėse ant Žemės „stogo" (2004). Dalyvavo tarptautiniuose fotografijos konkursuose: „World Wide Tour Photo '99" (1999), „Gyvos žemės mintys" (2003) prizininkas.
   Išleido leidinius: Everestas / kalendorius. - Vilnius: Du Ka, 1993; Aukščiau pasaulio viršukalnių / Above the Peaks of the World. - Vilnius: Du Ka, 1998. Everestas - manoji lemtis. - Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2002.
   Apdovanojimai: Kūno kultūros ir sporto departamento prie LR Vyriausybės medaliai - „Už aukštus sportinius pasiekimus" (1993), „Už nuopelnus Lietuvos sportui" (1993, 1998) „Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medalis (1994); tarptautinio „Fair Play" komiteto Garbės diplomas (1997); CIFP (tarptautinio Fair Play judėjimo komisijos) Garbės diplomas už tai, kad įkopęs į Everestą ir jau grįžęs į bazinę stovyklą, nors buvo žygio nualintas, nušalęs abiejų kojų pirštus, antrą kartą lipo aukštyn - nuleisti žuvusios Nepalo alpinistės kūno. LR Prezidento atminimo ženklas Lietuvos Respublikos pakvietimo į NATO proga (2002); Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpinė žvaigždė (2003); Lietuvos neolimpinio komiteto Garbės ženklas (2003). Aukso medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui" (2003).
 
 
JONAS MAČIUKEVIČIUS (1939) 
 

   Jonas Mačiukevičius – poetas, prozininkas, visuomeninis ir politinis veikėjas. Gimė 1939 m. rugpjūčio 17 d. Ginčaičiuose, Raseinių r.
   1947-1953 m. mokėsi Požečių septynmetėje mokykloje, 1953-1956 – Betygalos vidurinėje mokykloje. 1956 m., dėl ligos tapęs neįgalus, mokėsi savarankiškai ir mokyklą baigė namuose.
   Savo pirmuosius kūrybos bandymus spausdino Raseinių rajono laikraštyje „Naujas rytas“. Neturėdamas nė trisdešimties parašė apysaką „Laikrodžiai nesustoja“ (1968), kuri tapo negalios ištiktiems žmonėms gyvenimo pradžiamoksliu. Jonas Mačiukevičius inicijavo Lietuvos invalidų draugiją ir buvo pirmasis šios draugijos pirmininkas (1988-1991 m.). 1990 m. kartu su Juozu Nekrošiumi (Vaikų fondo pirmininkas) ir Juozu Šapoka (Raudonojo Kryžiaus draugijos pirmininkas) įsteigė oficialų neįgaliųjų gyvenimą atspindintį savaitraštį „Bičiulystė“. 1992–1996 m. buvo Lietuvos invalidų tarybos prie LR Vyriausybės pirmininku, dalyvavo kuriant neįgaliųjų socialinės integracijos sistemą, pasiekė, kad visuomenė daugiau dėmesio skirtų neįgaliesiems, skatintų jų veiklą... Jonas Mačiukevičius prisidėjo prie reabilitacijos centrų kūrimo ir tobulinimo Lietuvoje, ne be jo pastangų Raseiniuose buvo įkurtas Neįgaliųjų užimtumo centras.
   Jonas Mačiukevičius parašė apie 50 įvairių žanrų knygų: apysakų, eilėraščių, publicistikos, romanų, esė, detektyvų, satyros, pasakų ir poemų, išleistų Lietuvoje ir užsienyje.

 
   Apdovanojimai

   1969 m. apdovanotas Lietuvos komjaunimo premija už knygą „Laikrodžiai nesustoja“ (1968). 1986 m. - LTSR valstybine premija už oratoriją „Septynios giesmės apie gyvenimo medį“.
   1990 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo titulas.
   2009 m. LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdovanojimas – Gerumo Žvaigždė.


MARIJONA BIRUTĖ NAVAKAUSKIENĖ (1941)
 
 
   MARIJONA BIRUTĖ NAVAKAUSKIENĖ - pedagogė, muziejininkė, kraštotyrininkė, publicistė, visuomenininkė. Gimė 1941 m. lapkričio 14 d. Radviliškio rajone, Šiaulėnų vls., Montviliškių k. Baigusi Šiaulėnų vidurinę mokyklą, Vilniaus pedagoginiame institute (Lietuvos Edukologijos universitetas) įgijo istorijos-geografijos mokytojos specialybę. Nuo 1966 m. gyvena Raseinių rajone, iki 2012 m. dirbo Betygalos vidurinėje mokykloje istorijos ir geografijos mokytoja, vadovavo užklasinės veiklos, dramos, kraštotyros, turizmo ir kitiems būreliams. Nuo 1987 m. vadovavo jaunųjų geografų, vėliau ir jaunųjų geologų „Fosilija“ būrelių nariams, su kuriais dalyvaudavo respublikiniuose ir tarptautiniuose renginiuose: stovyklose, olimpiadose, konferencijose. 2011 m. mokytojai suteiktas geografijos mokytojos ekspertės vardas.
   Nuo 1998 m. iki šių dienų M. B. Navakauskienė dirba Raseinių krašto istorijos muziejaus Betygalos muziejuje muziejininke. Jos surinktos geologinių eksponatų kolekcijos pagrindu atidaryta geologijos ekspozicija. M. B. Navakauskienė visada domėjosi krašto istorija, rinko archyvinę ir kraštotyrinę medžiagą, buvo viena Maironiečių judėjimo pradininkių ir įkūrėjų. 2000 m. M.B. Navakauskienei suteiktas Lietuvos Respublikos Garbės kraštotyrininko vardas. M.B. Navakauskienė priklauso Lietuvos kaimo rašytojų ir Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungoms, Žemaitijos rašytojų bendrijai. 2001 m. pasirodė jos istorinė-dokumentinė apybraiža „Betygalos Žemė“, 2013 m. „Betygalos krašto legendų keliais: vietovardžių kilmės aiškinimai“. 2012 m. suteiktas Maironiečių draugijos Garbės nario vardas. 2009 m. suteiktas Šiaulėnų seniūnijos Garbės pilietės vardas už knygą „Šiaulėnų Žemė“. 2010 m. M.B. Navakauskienė apdovanota Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos diplomu ir tapo respublikinio konkurso „Geriausia knyga apie kaimą“ laureate. 2012 m. tapo Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungos XIV vasaros poezijos šventės laureate.
    2014 m. M.B. Navakauskienė apdovanota Raseinių rajono savivaldybės „Žemaičio“ statulėle už lietuvių tautos kultūros, kultūros paveldo, pilietiškumo ir tautiškumo puoselėjimą.


 
GINTAUTAS JANKAUSKAS (1953)
 
    GINTAUTAS JANKAUSKAS, kunigas, Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas.
    Gimė 1953 m. kovo 3 d. Utenoje. Mokėsi Šiaulių miesto F. Žemaičio, vėliau V vidurinėje mokykloje. 1972-1976 m. mokėsi Šiaulių K. Preikšo pedagoginiame institute. Įgijo vidurinės mokyklos fizikos mokytojo kvalifikaciją. Dirbo Joniškio II vidurinėje mokykloje fizikos mokytoju. 1977 - 1979 m. tarnavo sovietinėje armijoje.
    1979 m. G. Jankauskas įstojo į Kauno Tarpdiecezinę Kunigų Seminariją. 1984 m. arkivyskupas Liudvikas Povilionis Kauno Arkikatedroje suteikė jam kunigystės sakramentus. 1984-1992 – dirbo pastoracinį darbą Kauno arkivyskupijoje.
    1992-1996 m. kun. G. Jankauskas paskirtas Raseinių dekanato dekanu. 1992-1998 – Raseinių Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų ir Kalnujų Šv. Viktoro parapijos klebonas. Alėjų Švč. Trejybės parapijos klebonas.
    1992-1998 Raseinių „Žemaičio“ gimnazijoje vyresniųjų klasių mokiniams dėstė tikybą ir lotynų kalbą. 1998- 2002 Seredžiaus Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas. 1999- 2002 Seredžiaus pagrindinės mokyklos tikybos mokytojas.
    Nuo 2002 m. – Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo ir Lesčių Dievo Apvaizdos parapijos klebonas. 2003 m. atnaujino Carito veiklą Ariogalos parapijoje. Įvedė tradiciją Motinos ir Tėvo dienomis šv. mišias aukoti Ariogalos miesto kapinių koplyčioje.
    Kunigo Gintauto Jankausko rūpesčiu pastatyti nauji parapijos namai, kuriuose vyksta įvairūs susitikimai su parapijos žmonėmis. 2014 m. buvo suremontuoti Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios bokštai, atnaujinta presbiterija ir zakristija.
    1995 m. išleista kun. G. Jankausko kelionės į Jeruzalę apmąstymų knyga „Šventoji žemė“.
    2013 m. pasirodė antroji kun. G. Jankausko knyga – fotoalbumas „Kryžių kalnas tikėjimo šviesoje“.


 


Informacija atnaujinta: 2017-02-08 11:20:10
 
 
© Raseinių rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Kopijuoti ir platinti skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.