Spausdinti
El.paštas Į pradžią Svetainės žemelapis
RASEINIŲ
RAJONO
SAVIVALDYBĖ
Raseinių rajono savivaldybės
administracija


Biudžetinė įstaiga
V.Kudirkos g. 5, 60150 Raseiniai
Juridinių asmenų registras
Kodas 288740810
Tel. (8 428)  79 600
Faks. (8 428)  51 604
El. paštas savivaldybe@raseiniai.lt
2017 m. kovo 26 d.

Prisijungimas

Statistika
Nuo: 2003-12-01
Iš viso: 7384086
Šiandien: 1860
Dabar: 151
Prenumerata
Rajono kultūros paveldas

      Raseiniai. 1792 03 20 Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis suteikė Raseiniams Magdeburgo miesto teises ir herbą. 1791 – 1792 m. Lietuvos Metrikoje dailininko Tadeušo Domachovskio nupieštame apskritimo formos herbe vaizduojama į dešinę pusę šuoliuojanti lūšis. Istorikas Edmundas Rimša knygoje „Lietuvos miestų istorijos šaltiniai“ simbolio kilmę sieja su iš seno garsėjusiais apylinkių dideliais miškais, medžiokle. Atgimimo metais 1989 m. aprobuotas Raseinių miesto herbas, herbo dail. G. Bulotaitė – Jurkūnienė.

      Miestas įsikūręs ant dviejų Žemaičių aukštumos kalvų, tarp kurių teka Raseikos upelis, Raseiniai matomi iš visų pusių. Tai vienas seniausių miestų Lietuvoje, kurio vardas gali būti kildinamas iš Raseikos upelio, rasotų pievų ar senovėje ant kalvos po ąžuolu rusenusios šventos ugnies. Rašytiniuose šaltiniuose Raseiniai pirmą kartą paminėti Karaliaus Mindaugo 1253 m. liepos mėnesio akte. Atsidėkodamas už pagalbą Livonijos ordinui, Mindaugas dovanojo jam po pusę Raseinių, Laukuvos, Betygalos, Ariogalos, Dainavos ir kt. žemių. “Rasseyne medietatem, Lukowe medietatem, Betegalle medietatem, Eregall medietatem, Deynowe medietatem, ...“. 1254 m. Mindaugas vėl paminėjo Raseinius, kai kitą pusę žemių užrašė pirmajam Lietuvos vyskupui Kristijonui.

      XIV a. II pusėje Raseinių gyventojams nuolat teko kovoti su kryžiuočiais. Pasibaigus karams, XV a. pradžioje, Raseiniai, būdami prekybinių kelių sankryžoje pradėjo greitai augti. Mieste pastatyta viena pirmųjų Žemaitijoje Romos katalikų bažnyčia.

      1574 m. balandžio 9 d. privilegija karalius Henrikas Valua praplėtė Žemaitijos bajorų savivaldą ir leido nuolatine seimelių vieta pasirinkti Raseinius. Čia kūrėsi visos srities teismo įstaigos, archyvas, vykdavo bajorų suvažiavimai, kariuomenės pratybos ir pasirodymai. Nuo 1585 m. Raseiniai tapo politine Žemaitijos sostine, nuolatine seimelių vieta. Turtingi Raseinių bajorai rėmė bažnyčią, statė koplyčias, tarp aplinkinių valsčių išsiskyrė didesne kariauna.

      XVI a. – XVIII a. Raseiniuose veikė dominikonų, pijorų, karmelitų, liuteronų bažnyčios ir vienuolynai, buvo kelios sinagogos.

      1766-1778 m., vadovaujant architektui tėvui Liudvikui Grincevičiui, buvo pastatytas mūrinis dominikonų vienuolynas, o 1776-1783 m. rekonstruota Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia.

      XVII-XVIII a. Raseinių krašto gyventojai patyrė vidaus karą, švedų antplūdį, gaisrus, badą ir marą, nusinešusius daugybę gyvybių ir padariusius didžiulių materialinių nuostolių.

      Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje iškilus nepriklausomybės idėjoms, 1918 m. lapkričio 13 d. kunigas M. Karosas, gydytojas M. Nasvytis, V. Kuraitis, kapitonas K.Žukas, J. Kersnauskis ir advokatas M. Levi sušaukė Raseinių miesto piliečių susirinkimą, kuriame išrinktas Miesto Komitetas, turėjęs perimti iš vokiečių miesto valdžią, organizuoti miesto piliečių asmens turto apsaugą. Taip buvo padėti pagrindai šiuolaikinei Raseinių savivaldai.

      Lietuvos valstybės atkūrimo 15 metų sukakčiai paminėti Raseiniuose pastatytas Nepriklausomybės paminklas – „Žemaitis“ (aut. V. Grybas). 1934 m. atidengto paminklo postamente iškalti žodžiai „AMŽIAIS BUDĖJAU IR VĖL NEPRIKLAUSOMYBĘ LAIMĖJAU“ simbolizuoja žemaičių stiprybę ir atkaklumą kovoje už laisvę. Buvusi rinkos aikštė tapo Raseinių miesto širdimi.

      Antrojo Pasaulinio karo metu Raseiniai virto rusų-vokiečių kautynių vieta. Keletą kartų ėjęs iš rankų į rankas miestas buvo sudegintas ir sugriautas, tik tarp griuvėsių budėjo „Žemaitis“.

      XX a. pabaiga atnešusi Lietuvai esminių permainų, pakeitė ir raseiniškių gyvenimą. Maironio žodžiai „Vilties nenustok niekados“ įrašyti Raseinių miesto vėliavoje, išreiškia nuostatą, kuri būtina tautai, kad ji išliktų tvirta visose istorijos kryžkelėse, visuose likimo ir lemties verpetuose.

      Šiuo metu mieste gyvena  12,5 tūkst. gyventojų,  miesto plotas – 848,14 ha, iš jų 193 ha - želdiniai, iš kurių 29 ha Prabaudos parkas – miškas. Per miestą teka du upeliai: Raseika ir Vilkupis, yra 4 tvenkinukai. Nuo Raseinių  iki Vilniaus 184 km, iki Kauno 87 km, iki Klaipėdos 140 km. Mieste yra 8 mokyklos: 1 gimnazija, 2 vidurinės, 1 pagrindinė,  1 pradinė, meno, sporto, technologijos ir verslo mokykla, specialioji  mokykla.  Jose mokosi  apie 1000 mokinių. Mieste veikia 2 vaikų lopšeliai-darželiai.

      Viena didžiausių kultūros įstaigų mieste ir rajone yra Raseinių krašto istorijos muziejus, įkurtas 1930 metais statytuose buvusiuose Arešto namuose (1930-1952 metais  politinių kalinių kalėjimas). Statinys saugomas kaip istorijos ir architektūros  vertybė.

 

 

Nepriklausomybės paminklas  ŽEMAITIS, autorius V. Grybas, 1934 m.


Raseinių krašto istorijos muziejus (buvę arešto namai)

Raseinių turizmo ir verslo informacijos centras (buvę arešto namai)


Senasis paštas (Zikaro bareljefai, 1934 m.)


Legendinis Magdės šulinys, architektas Algirdas Daunora, bareljefų aut. R. Ramanauskas 2005 m.


Koplyčia skirta Laivės kovų dalyviams, architektas Algirdas Daunora. Bareljefų autorius Zenonas Liekis, 2006 m.


Lietuvos partizanų kapai, Raseinių civilinėse kapinėse.


Pirmojo lietuviško laikraščio redaktoriaus ir įkūrėjo A. Smilgos giminės kapai Raseinių civilinėse kapinėse.


Prabaudos piliakalnis, vadinamas Cibikalniu.


Tarybinių karių kapinės.

 

RASEINIŲ SENIŪNIJA

 

      Raseinių seniūnijoje yra 56 kaimai. Didžiausi iš jų — tai Norgėlai (764 žm.), Gruzdiškė (433 žm.) ir Gabšiai (350 žm.). Iš viso šioje 13 683 ha užimančioje seniūnijoje 2009 m. gyveno 3639 žmonės. Pagal gyventojų skaičių Raseinių seniūnija rajone užima trečią, o pagal užimamą plotą - penktą vietą.

      Seniūnijoje yra vienas Šaltinio vidurinės mokyklos Gruzdiškės skyrius. Veikia Gruzdiškės ir Alėjų bibliotekos, Gruzdiškės laisvalaikio salė. Įkurti šeimyniniai vaikų globos namai, keturi felčerių ir akušerių punktai. Suaktyvino savo veiklą septynios kaimų bendruomenės.

      Savo istorija gali didžiuotis Alėjai. 1642 m. Alėjų palivarkas buvo perduotas Raseiniuose įsikūrusiems dominikonams, kurie jį valdė 200 metų – iki 1842 m., kai carinė administracija suvalstybino vienuolynų turėtas žemes. Alėjų palivarkas tada buvo prijungtas prie Raseinių seniūnijos. Pro Alėjus teka Alėjos upelis, davęs kaimui pavadinimą.

      Senus laikus mena mitologinės seniūnijos vietos. Tai Kaukėnai, Deivėkelis (ar Deivieškelis) ir Alkupis. Pagal padavimą, anksčiau buvęs vienas didelis Plauginių kaimas, o Kaukėnais vadinta jo dalis.

      Iš seniūnijai priklausančių kaimų yra kilę nemaža žymių žmonių. Sename Geišių dvare apie 1570 m. gimė vysku­pas Merkelis Geišas. Pakapurnyje gimė Lietuvos partizanų „Prisikėlimo“ apygardos vadas P. Bartkus (1923 – 1949). Beržytėje 1950 m. gimė Miuncheno olimpiados sidabro pri­zininkė, lengvaatletė Nijolė Sabaitė – Razienė, Ančakiuose – prozininkas Stasys Bataitis (g. 1915), Gruzdiškėje – biologi­jos mokslų dr. Zofija Skuodytė – Rudzinevičienė (g. 1933) ir poetas Petras Zemkauskas (g. 1928), Laužuose – kritikas Pranas Ancevičius (1905 – 1964), Pakapurnyje – vertėjas Kasparas Bartkus (1912 – 1978).

 

Partizanų kapai Gruzdiškės k. Projekto autorius Stanislovas Zelionka, 2008 m.


Padubysio piliakalnis, vadinamas Kaukuru


Žičkiškės buvusio dvaro sodyba. Savininkas R. Rimkus

 

      Ariogala. 1792 m. balandžio 12 d. Lietuvos ir Lenkijos valdovas Stanislovas Augustas Ariogalai suteikė laisvojo miesto teises, antspaudą ir herbą. 1791 – 1792 Lietuvos Metrikoje nurodyta, kad Ariogalos apskritimo formos herbą puošia raudoname fone pavaizduoti du sukryžiuoti kardai auksinėmis rankenomis sidabro geležtėmis. Kardai herbe primena, kad laisvę teks ginti ginklu. Tai liudija po kardais miesto devizas „Pirmiau neteksime gyvybės, nei laisvės“. 2001 m. lapkričio 15 d. dekretu Nr. 1569 Lietuvos Respublikos Prezidentas V. Adamkus patvirtino Ariogalos herbą. Dail. Raimondas, Antanas Miknevičius.

      Ariogala - tai vienas iš seniausių Lietuvos miestų, minima jau 1253 m.

      Šiam kraštui teko atlaikyti ne vieną kryžiuočių antpuolį. Pirmą kartą jie Ariogalą puolė 1322 m., prieš tai nusiaubę ir nuniokoję Raseinius. 1352 m. magistras Henrikas Kniprodė nuniokojo Josvainių pilį, paskui patraukė į Raseinius, pakeliui nusiaubęs Ariogalos žemę.

      Tačiau šios negandos neištrynė Ariogalos iš politinio to meto Žemaitijos žemėlapio. Toliau gyvavo Ariogalos valsčius, o 1390 m. Ariogalos žemės pasiuntiniai Zundas, Vilondas, Erimas, Giniotas, Joteika ir Dramutis Karaliaučiuje kartu su kitais žemaičių pasiuntiniais pasirašė Žemaitijos ir kryžiuočių taikos sutartį.

      Ariogalos parapija - viena iš seniausių Žemaitijoje. Ariogala nuo XVI a. pradžios buvo karališkojo valsčiaus centras, o nuo 1560 m. miestelyje veikė parapinė mokykla.

      1640 m. gegužės 26 d. Ariogalai pirmą kartą buvo suteikta teisė rengti turgus ir prekymečius.

      1792 m. balandžio 12 d. Ariogala gavo laisvo miesto teises ir herbą. 1842 m. čia buvo įsteigta valdinė (rusiška) pradžios, o 1852 m. - parapinė mokykla, veikusi iki 1863 m. 1847 m. pastatyta evangelikų liuteronų bažnyčia. Ariogalos neaplenkė 1831 ir 1863 m. sukilimų kovos. 1861-1950 m. Ariogala buvo valsčiaus centras.

 

Nuotraukos ir jų aprašymai:

Archeologo Tado Daugirdo koplyčia. Restauruota 2008 m.


Koplyčia Lietuvos partizanams, architektė A.Cikaitė. 1991 m.


Lietuvos  partizanų kapai. Atnaujinti 2008 m.


Paminklas Lietuvos kankiniams Ariogalos civilinėse kapinėse, 1991 m.


Selekcininko Dionizo Rudzinsko namas, Vytauto g. 78


Čėkuvos (Ariogalos) buvusio dvaro sodyba. Savininkas UAB „Hillcrest“


Tarybinių karių kapinės


Žydų genocido aukų vieta

 

ARIOGALOS SENIŪNIJA

 

      Per seniūniją teka vaizdinga Dubysos upė, yra įsteigtas Dubysos ichtiologinis draus-tinis. Netoli Ariogalos, prie senojo Žemaičių plento, yra gerai žinomas tyro vandens šaltinėlis, o greta jo – 1937 m. tiesiant Žemaičių plentą iš laikinosios sostinės į Klaipėdą buvo pastatyti Gedimino stulpai.

 

Gediminaičių stulpai, pastatyti tiesiant Žemaičių plentą iš laikinosios sostinės į Klaipėdą.


Plembergo buvusio dvaro svirnas. Savininkas „Raseinių melioracija SPAB“




Kejėnų piliakalnis.



Palukščio dvaro sodyba. Savininkas R. Rudžinskas.


Šaltinėlis


Bažavalės pil.

      Gėluva yra kairiajame Dubysos krante, ribojasi su Ariogalos miestu ir tęsiasi iki automagistralės Vilnius - Kaunas - Klaipėda.
      Gėluvos vardo kilmė aiškinama dvejopai - arba dėl itin švaraus ir gėlo Gėluvos upeliuko vandens arba dėl senkapių pakraštyje stovėjusios dailios mūrinės koplytėlės su šv. Apolonijos (ji nukankinta gyvai ištraukiant visus dantis) statulėle. Prie tos statulėlės eidavo ir melsdavosi visi, kuriems geldavo dantys.
     
Gėluvos istorija turtinga: čia yra III–VI, IX–XII, XVI–XVII a. senkapių, nuo 1578 m. minimas Gėluvos dvaras; Gėluva gali pasigirti turinti seną prekymečių privilegiją, kurią jai 1738 m. išrūpino S.Chlevinskis.
     
Yra plačiai žinomas, legendomis apipintas Gėluvos piliakalnis, Birutės kalnu vadinamas.
     
Už 260 m į vakarus nuo piliakalnio, kairiajame Dubysos krante, yra jau užakęs Birutės šaltinis, dar vadinamas Biruto, Bironto akimi. Sako, kad kažkada karžygys Domantas įsimylėjęs ant piliakalnio šventą ugnį kūrenusią Birutę ir kartą naktį ją pagrobęs. Nešęs Domantas Birutę nuo kalno ir maždaug ties ta vieta, kur trykšta šaltinis, į juos trenkė supykęs Perkūnas. Atsivėrė žemė ir prarijo abu jaunuolius, o toje vietoje atsiradusi vandens akis. 


Gėluvos piliakalnis, vadiamas Birutkalniu.


Gėluvos senkapiai


Gėluvos buvusio dvaro sodyba. Savininkė R. Venckuvienė

      Butkiškės gyvenvietė yra Dubysos dešiniajame krante. 1506 m. buvo pastatyta pirmoji Butkiškės bažnyčia. Manoma, kad 1542 m., prieš išvykdamas į Karaliaučių, Butkiškėje kurį laiką gyveno Martynas Mažvydas. Tikriausiai todėl Butkiškės vardą randame ir J.Marcinkevičiaus dramoje „Mažvydas“.
      Paliepiai
– bažnytkaimis, 11 km į šiaurės rytus nuo Ariogalos. Paliepiai pirmą kartą paminėti istoriniuose šaltiniuose 1592 m. Tai graži  žalia gyvenvietė, įsikūrusi ant kalvelės. Sakoma, kad jos pagrindinė gatvė vis skendėjo liepų paunksmėje, nuo to ir kaimo pavadinimas – „po liepom“.
      Betygala.
1989 m. spalio 25 d. Lietuvos heraldikos komisija patvirtino Betygalos herbą. Tai stilizuotas ąžuolas, simbolizuojantis betygališkių tvirtumą ir ryžtą. Herbą sukūrė dail. G.Bulotaitė – Jurkūnienė. Ąžuolas – Betygalos simbolis. Pasakojama, kad ąžuolas atsirado kartu su į Betygalą atvykusiu lietuviško žodžio puoselėtoju M. Daukša, klebonavusiu Betygaloje (1592–1609).
     
Apie 14 km atstumu į rytus nuo Raseinių Dubysos slėnio kairiajame krante, prie nedidelio Vieviršės upelio, yra įsikūręs Betygalos miestelis. Gyvuoja toks pasakojimas apie Betygalos vardo kilmę: legendinis Palemonas su savo vyrais plaukdamas aukštyn Dubysos upe, ties Ariogala paklausęs, „Ar jau yra galas?“, o paplaukęs kiek aukščiau ir apsistojęs tarė: „Bet yra galas“. Iš to ir kilęs Betygalos pavadinimas.
     
Betygalos žemė pirmą kartą paminėta 1253 m. Mindaugo rašte, kuriame jis nurodo, kad pusę Betygalos padovanoja Livonijos ordinui. Taigi ją galima priskirti prie seniausių Lietuvos miestelių, nors pati Betygalos gyvenvietė minima tik nuo XIV a. 1384 m. kryžiuočių žvalgai kelio iš Marienburgo į Žeimių kraštą aprašyme pažymėjo, kad „nuo Lesčių vyksta iki Betygalos į tirštai apgyventą kraštą“. Pirmoji bažnyčia pastatyta Žemaičių krikšto metu 1416 m., aplink ją pradėjo kurtis kaimas. XV a. gyvenvietės reikšmė sumenko, ir tik kai 1516 m. gegužės 15 d. Žygimantas Senasis suteikė privilegiją Betygaloje rengti turgus, miestelis pradėjo atkusti. 1579 m. Betygaloje įsteigta parapinė mokykla, kuri su pertraukomis veikė iki 1867 m., kai buvo reorganizuota į valdinę. Čia 1592 – 1609 m. klebonavo Mikalojus Daukša. Dar ir dabar betygališkiai su pasididžiavimu visiems atvykusiems parodys vadinamąjį Daukšos ąžuolą. 1858 m. kunigo Anupro Šrėderio rūpesčiu Betygaloje pastatyta nauja medinė bažnyčia (sudegė 1915 m.).1924-1930 m. kunigo P. Janulaičio ir parapijiečių  rūpesčiu pagal architekto Vlado Dubeneckio projektą pastatyta nauja mūrinė neobarokinio stiliaus, klasicizmo bruožų turinti bažnyčia. 1900 m. kunigo Stankūno ir dvarininko V.Dulevičiaus rūpesčiu buvo įsteigta beturčių šelpimo draugija.
     
1928 m. Betygalos centre pastatytas Tautos kryžius (meistras J.Kaminskas), o 1989 m. pagaminta kopija (meistrai J.Grabauskas ir R.Ramanauskas).
     
1930 m. Betygalos šaulių rūpesčiu miestelio centre  pastatytas Vytauto Didžiojo paminklas (skulptorius P.Aleksandravičius).

Vytauto Didžiojo paminklas, skulptorius P. Aleksandravičius, 1930 m.


Tautos kryžius, atstatytas  1989 m. Autoriai R. Ramanauskas, J. Grabauskas.


Apeigų koplytėlė ant Betygalos  II piliakalnio


Betygalos I piliakalnis


Šv. Jono šaltinėlis, vadinamas Maironio arba Gaivučio vardais.


Maslauskiškių vandens malūnas. Savininkas F. Bodendorf



Burbiškių buvusio dvaro sodyba. Savininkas K. Skamarakas.


Žibulių buvusio dvaro sodyba. Savininkas Juozapas Vilčiauskas


Rociškės piliakalnis.


Senoji miestelio dalis

      Viduklė. 2003 m. balandžio 17 d. Lietuvos heraldikos komisija Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu patvirtino Viduklės herbą. Vėlyvosios gotikos formos skyde, raudoname fone pavaizduoti bažnyčios šventoriaus vartai su juose stovinčiu lokiu. Vartai - bažnyčios architektūrinio ansamblio dalis. Simbolių kalba vartai reiškia raginimą įžengti į nežemišką, dievišką sritį. Stovintis lokys - aliuzija į Žemaitijos herbą – Viduklė įsikūrusi Žemaičių žemėje. Dail. Arvydas Každailis. 
     
Už dviejų mylių nuo Raseinių, šalia pašto trakto, einančio Tauragės plento link, stovi Viduklės miestelis, kurio pavadinimas reiškia „vidukelė“. Matyt, per šią vietovę ėjo keletas kelių, o jų sankryžoje įsikūrusi gyvenvietė davė pradžią centriniam Viduklės pavieto miesteliui. Dabar pro Viduklę tiesiasi ne tik plentas. Netoliese XX a. pradžioje nutiesta geležinkelio linija.
Saugomas klebonijos pastatas, išstovęję daugiau kaip  šimtą metų.
     
Viduklės seniūnijoje žmogaus beveik nepaliestos gamtos grožį saugo 1992 m. įkurti Jūkainių geomorfologinis ir Pašešuvio kraštovaizdžio draustiniai.  2005 m. įruoštas Jūkainių  rekreacinis pažintinis – gamtinis takas.

Buvusi Viduklės klebonija, XX a. pradžia.


Poeto, tautosakininko Simono Stanevičiaus etnografinė sodyba – muziejus.


Partizanų kapai Viduklės civilinėse kapinėse.


Tarybinių karių kapinės


Žydų genocido aukų vieta

      Šiluva. 2002 m. rugpjūčio 10 d. Šiluvoje pašventintas miesto herbas (Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu patvirtintas 2002 m. vasario 19 d.) ir vėliava. Šiluvos vietovė visame krikščionių pasaulyje gerai žinoma Švč. Mergelės Marijos apsireiškimu, dėl to visai pagrįstai šiai vietovei sukurtame herbe buvo įprasmintas Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas. Dail. Arvydas Každailis.
     
Šiluva - administracinis Šiluvos seniūnijos centras, minimas nuo XV a. Šiluvos vardą garsina Švč. Mergelės Marijos apsireiškimas. Svarbiausi Šiluvos simboliai –  mažoji Bazilika ir architekto Antano Vivulskio 1906 m. suprojektuota ir 1912 – 1924 m. pastatyta Šiluvos Švenčiausiosios Dievo Motinos apsireiškimo koplyčia. Koplyčios pamatus pašventino poetas  Maironis. Šiluva garsi Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventės (rugsėjo 8 d) Šilinių atlaidais, 2003 m.  restauruotu stebuklinguoju  Marijos paveikslu.
     
Tik 1999-2000 m. baigtas įgyvendinti architekto A. Vivulskio sumanymas ir skulptorių tėvo ir sūnaus R. ir A. Antinių pagamintos angelų skulptūros koplyčios fasade. 
     
2003 m. duris atvėrė dvasinis centras - Jono Pauliaus II namai, kuriuose ugdomi jaunuoliai, ryžęsi pasirinkti kunigo kelią, rengiami kunigų ir pasauliečių susitelkimai- rekolekcijos ir konferencijos.
     
Stebuklais garsėjančią Šiluvos šventovę 1993 m. aplankė popiežius Jonas Paulius II. Jo apsilankymo Šiluvoje garbei pastatytas  kryžius (aut. Ričardas Ramanauskas), buvusi Lyduvėnų gatvė pavadinta Popiežiaus Jono Pauliaus II vardu. 2008 m. per Švč. M. Marijos apsireiškimo Šiluvoje 400 m. iškilmes pastatyta monomentali Popiežiaus skulptūra (aut. prof. Česlavas Dzvigajus). Naujai įrengtas Piligrimų centras.
     
Šiluvos seniūnijoje gimė ir augo nemažai garsių žmonių. Pačioje Šiluvoje gimė dailininkas, tapytojas, Peterburgo dailės akademijos akademikas Juozapas Oleškevičius (1777 – 1830), Žalakiškiuose – žymus biologas Pranciškus Šivickis (1882 – 1968), Šiluvoje – aktorius Antanas Mackevičius (1902 – 1985), žurnalistas Pranas Želvys (g. 1925), operos ir baleto teatro artistas Henrikas Banys (1927-1986), Zbaro kaime – profesorius Alfonsas Vaišvila (g. 1942), Pažobryje – pasaulinę šlovę pelnęs režisierius Eimuntas Nekrošius (g. 1952 m.), Plaugiuose – poetas Mykolas Linkevičius (1909 – 1941), Lyduvėnuose – habilituotas mokslų dr. Narimantas Titas Zdankus (g. 1937), kino režisierius Henrikas Šablevičius (1930 - 2004).


Istorinė miestelio dalis


Katauskių dvaro koplyčia. Restauruota 2008 m.


Lyduvėnų tiltas - vienas iš aukščiausių ir ilgiausių  geležinkelio tiltų  Europoje.


Skaraitiškės buvusio dvaro sodyba. Savininkas K. Skamarakas.


Katauskių buvusio dvaro sodyba. Savininkas R. Ališauskas.



Žaiginio buvusio dvaro sodyba. Savininkas K. Skamarakas.



Kryžius Popiežiui Jonui Pauliui II, autorius R. Ramanauskas, 1994 m.


Knygnešio  K. Roseno gyvenamasis namas.


Knygnešio  K. Roseno kapas Šiluvos civilinėse kapinėse.



Tarybinių karių kapinės.



Mitologinis akmuo, vadinamas Koplytėlės akmeniu.


      Girkalnis.
2006 m. spalio 18 d. LR Prezidento dekretu patvirtintas Girkalnio herbas. Sidabriniame lauke ant žalios išgaubtos kalno papėdės vaizduojamas šuoliui pasiruošęs juodas vilkas. Jis atsukęs galvą į kairę pusę, kur skydo kampe, raudoname ovale, spindi sidabrinis kryžius (šv. Jurgio kryžius). Vilko nagai ir dantys raudoni. Dail. Rolandas Rimkūnas.
      Vidukelėje tarp Ariogalos ir Raseinių, keliaujantis automagistrale ar senuoju Žemaičių plentu, atkreipia dėmesį ant kalvos iš už medžių kylantį išlakų Girkalnio Šv. Jurgio bažnyčios bokštą. Per vieną šimtmetį jau kelintą kartą atstatoma šventovė simbolizuoja šiam kraštui tekusius išmėginimus. Kaip pasakoja padavimas, kadaise čia miškuose medžiojusį kažkokį poną Jurgį užpuolė vilkai. Tačiau šiam pasižadėjus toje vietoje pastatyti bažnyčią, vilkai išsilakstę. Kadangi pats ponas buvęs Jurgis, tai ir bažnyčią pavadinęs Šv. Jurgio vardu. O kad visa tai įvykę girioje, ant kalno, tai toji vieta pavadinta Girkalniu.
     
Vienas iš seniausių Žemaitijos dvarų yra Biliūnų dvaras. Pavadinimą davė pirmieji savininkai Bilevičiai. Pasak legendos, dvaro rūmai statyti 1427 m., o 1515 m. restauruoti. 1702 m. Biliūnuose buvo apsistojęs Švedijos karalius Karolis XII, o 1812 m. čia kurį laiką viešėjo Napoleono maršalas Makdonaldas.
     
XVII a. ant Šaltuonos kranto buvo įveistas parkas. Dar ir dabar iš senojo parko yra likusi 120 m ilgio ir 4 m pločio liepų ir klevų alėja. Parke buvo pasodinta 14 vienetinių ir 18 atvežtinių rūšių. 
     
Žilos istorijos prisiminimus saugo ir netoli Girkalnio stūksantis Gabrieliškės (dar vadinamas Naukaimio) piliakalnis. Jį 1910 m. kasinėjo žinomas archeologas L. Krzyvickis nustatė, kad čia žmonės gyveno III – IV a. po Kristaus – rasta apanglėjusių grūdų, keramikos šukių, geležinių bei žalvarinių dirbinių ir net Romos monetų.

 

Biliūnų dvaro sodyba. Savininkai Elena – Bernadeta Žagarnauskienė ir Kastytis Žagarnauskas.


Senoviniai gynybiniai įtvirtinimai, vadinami Volų pilaite


Rašytojo Fromo Gužučio kapas Girkalnio civilinėse kapinėse.



Graužų kaimo gyventojų kapas civilinėse kapinėse.



Gabrieliškės ( Naukaimio) piliakalnis.



Tarybinių karių kapinės.



Žydų genocido aukų vieta

KALNUJŲ SENIŪNIJA

      Apie penkis varstus nuo Raseinių pietvakarių pusėje kaip kokia sala iškyla Kalnujai, Jarudo dvaras, pavadinimą gavęs nuo žodžio „kalnas“... – taip 1844 m. Kalnujus apibūdino Simonas Stanevičius.  Tai pirmas šio bažnytkaimio paminėjimas solidžiame moksliniame XIX a. leidinyje. Dabar Kalnujai – to paties pavadinimo seniūnijos administracinis centras, kurio gera geografinė padėtis: netoli yra Kauno – Klaipėdos automagistralė, o ir Raseiniai ranka pasiekiami.
     
Manoma, kad Kalnujai minimi jau XIV a. Pagal B. Kviklį Žemaičių teismų knygose ši vietovė minima nuo 1566 m. XVIII a. Kalnujuose minimas karališkasis dvaras.
     
Iš Kalnujų ir jų apylinkių yra kilę nemažai žymių žmonių. Žieveliškėje gimė tautosakininkas, poetas, pirmasis Lietuvos žurnalistas Mečislovas Davainis-Silvestraitis (1849 – 1919), Kalnujuose – kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša (1889 – 1949), prozininkas Jonas Šliburis (1883 – 1967), Paserbentyje – poetas, Nacionalinės premijos laureatas Marcelijus Martinaitis (g. 1936) ir kompozitorius Algirdas Martinaitis (g. 1950), Beržtuose – teisininkas Algimantas Kliunka (g. 1958), Patolupyje – poetas Jonas Stašaitis (g. 1921), Šaukliuose – 1863 m. sukilimo dalyvis, vertėjas Telesforas Nešukaitis.
     
Apie 2 km į vakarus nuo Kalnujų, šalia Kalnujų esančiame Palendrių kaime, yra legendomis apipintas Kalnujų piliakalnis, vadinamas Palendrių kaimo vardu, senkapiai. Netoliese (piliakalnio) esančioje šlapioje, molingoje lomoje telkšo trys maži maždaug 20 m skersmens ežerėliai. Anot M. Davainio-Silvestraičio, tai Alkos, kadaise buvę šventi raistai.
     
Kalnujų kaimo pakraštyje, minint 150 m. jubiliejų  pastatytas koplytstulpis, kuriame įrašyti žodžiai: „Tautosakininko Mečislovo Davainio-Silvestraičio sodybos vieta. 1849 – 1919 m.“ (arch. Laimutė Butkienė).
     
1889 m. Kalnujuose gimusiam kompozitoriui, Juozui Tallat-Kelpšai gimtosios sodybos vietoje atidengtas paminklinis akmuo.
     
Apie rezistencinę kovą Kalnujuose liudija partizanų kapai Kalnujų kapinėse. Įrašai byloja 1948 m. žuvusių, slapčia išvogtų ir palaidotų partizanų Jono Nacio, Viktoro Petraičio - Žaibo, Juozo Keparučio ir Stasio Naruševičiaus - Jūreivio kapavietę, kitas - partizanų Vytauto Bitvinsko, Leono Krulio, Prano Laurinavičiaus, Petro Lauraičio, Izidoriaus Lauraičio palaidojimo vietą.

Palendrių (Kalnujų ) piliakalnis.



Tautosakininko, poeto, žurnalisto Mečislovo Davainio Silvestravičiaus gimtinė.



Kompozitoriaus J. Tallat – Kelpšos gimtinė.



Žydų genocido aukų vieta

 

      Nemakščiai. Nemakščių herbas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu patvirtintas 2005 m. rugpjūčio 1 d. Žaliame skyde – auksinis kaspinas su keturiais juodais ratais, virš kurių juoda linija – stilizuotas važiuoklės dugnas. Simbolių kalba ratai ir ratų kryžiai, kurie „rieda“ dangaus skliautu, yra saulės, platesne prasme – kosmoso ir jo cikliškos raidos, tobulumo įsikūnijimas. Viduramžių mene vaizduojamas „gyvenimo ratas“, kuris žmogų iškelia, bet gali ir nusmukdyti. Žalia skydo spalva – augmenijos, simbolizuojanti laisvę, grožį, džiaugsmą, sveikatą ir viltį. Nemakščių herbe pavaizduotas bajoro P. Neveravičiaus išradimas – aštuonratė savaeigė važiuoklė (dail. Rolandas Rimkūnas).
     
Nemakščiai – Žemaitijos miestelis tarp Kauno - Klaipėdos plento ir Vilniaus – Klaipėdos automagistralės, 5 kilometrai nuo Viduklės geležinkelio stoties ir 7 kilometrai nuo Rygos – Karaliaučiaus plento.  Padavimas sako, kad senovėje dabartinių Nemakščių vietoje augusi didžiulė giria, o prie jos stovėjęs namas, kuriame veikusi smuklė. Tą namą vietos gyventojai namiūkščiu vadinę. Iš to žodžio ir kilęs vietovės pavadinimas. Laikui einant, čia pradėjęs formuotis kaimas, išaugęs į bažnytkaimį. Jį pagal pirmąjį čia stovėjusį namą Namokščiais imta vadinti, vėliau Nemakščiais.
     
XVI a. Nemakščiai jau buvo valsčiaus centras, čia vyko turgūs. 1724 m. Augustas II suteikė Nemakščiams privilegiją rengti savaitinius turgus, 1768 m. Stanislovas Augustas leido rengti savaitinius turgus ir metinius prekymečius, o nuo 1785 m. rengiami savaitiniai turgūs ir penki prekymečiai per metus.
     
Nemakščių valsčiaus žmonės ir kunigai dalyvavo 1831 m. ir 1863 m. sukilimuose. Daug žmonių ištremta į Sibirą. Į Molavėnų ir Griaužų kaimus atkelti rusų kolonistai. Po 1863 m. mokykla surusinta. Nemakščių miestelyje prieš Pirmąjį pasaulinį karą gyveno 1250 žmonių: 800 žydų, 200 rusų, 150 vokiečių, 50 lenkų ir 50 lietuvių. 
     
Spaudos draudimo laikotarpiu pro Nemakščius iš Tilžės ėjo knygnešių kelias. 1909 m. atidaryta lietuviška pradžios mokykla.
     
Iš Nemakščių apylinkių yra kilę įvairiose veiklos srityse žinomi žmonės: pirmo pasaulyje savaeigio aštuonračio vežimo išradėjas Pšemislas Neveravičius (jo išradimo motyvai atsispindi Nemakščių herbe), rašytojas ir vertėjas Fabijonas Neveravičius, visas savo santaupas bažnyčiai atidavęs prelatas Petras Butkus, prozininkas Juozas Aputis, poetai Algirdas Verba, Algirdas Steponas Dačkevičius, poetė Matilda Kindziulienė-Pušaitė, rašytoja Milda Viršilaitė-Šveikauskienė, pianistė Julija Rajauskaitė,  režisierius Robertas Verba,  fotomenininkas Jonas Danauskas,  medicinos mokslų daktaras Stasys Kindziulis, pasiuntinys-diplomatas prie Šv. Sosto Stasys Girdvainis, instrumentų konstruktorius ir vargonų meistras Garalevičius, Ministras Pirmininkas, organizavęs savanorius Mykolas Šleževičius. 
     
Minint 620 metų jubiliejų miestelio centre pastatytas koplytstulpis (autorius Algirdas Jasiulionis). Marytės ir Alfonso Tamulevičių sodyboje veikia technikos muziejukas, kuriame pagal P. Neveravičiau brėžinius atkurta aštuonratė važiuoklė. Muziejuje sukaupta medžiaga naudojama edukacijai, vyksta amatų dienos, atvyksta ekskursijos iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Korėjos, Japonijos, Raseinių rajono ir Nemakščių parapijos. Draugija apdovanota LTV laidos „Gimtoji žemė“ Jorio statulėle ir nominacija „Už tai, kad visi kartu“. LTV laida „Gyvenimo ratu“sukūrė filmuką apie išradėją P. Neveravičių.
     
Vaizdingos Nemakščių apylinkės. Jose įsteigti  Balčios hidrografinis ir Pašešuvio kraštovaizdžio draustiniai. Seniūnijoje yra daugiausia piliakalnių.

 


Pšemislo Neveravičiaus technikos muziejus. Savininkas L. Tamulevičius


Pšemislo Neveravičiaus gimtinė.









Molavėnų piliakalnių kompleksas: Molavėnų ( Graužų) ir Molavėnų piliakalniai, Molavėnų ąžuolas, Skirtino akmuo.  2009 – 2010 m. vykdomas projektas „Molavėnų piliakalnių komplekso sutvarkymas ir išsaugojimas kultūros ir viešojo turizmo reikmėms“ finansuojamas iš Norvegijos finansinių mechanizmų, valstybės ir Savivaldybės biudžetų.





Pabalčių, Ižiniškių piliakalniai


Žydų genocido aukų vieta

PAGOJUKŲ SENIŪNIJA


      66 kaimus jungiančios Pagojukų seniūnijos administracinis centras yra Kaulakiai.
     
Kaulakių gyvenvietė – seniūnijos centras, kuri yra 11 km į šiaurės rytus nuo Raseinių miesto, šalia Dubysos upės. Gyvenvietė išsidėsčiusi gražiame gamtos kampelyje prie Raseiniai – Baisogala respublikinės reikšmės kelio. Gyvenvietėje gyvena 473 žmonės. Per gyvenvietės centrą teka Liolingos upelis, kuris buvo užtvenktas į 13,1 ha vandens telkinį. Viename šio tvenkinio šlaite įrengtas 0,5 km ,,Sveikatingumo ir žvalumo takas“, kurį puošia tautodailininko Jono Dzvėgos skulptūros.
     
Kaulakių gyvenvietėje yra daug gražiai ir pavyzdingai tvarkomų sodybų. Pati gyvenvietė yra ne kartą tapusi respublikinių konkursų nugalėtoja ir aplinkos tvarkymo prizininke. Manoma, kad Kaulakių vietovardis yra kilęs iš asmenvardžio Kaulakis. Tai patvirtina istoriniai šaltiniai. 1580 m. kovo 12 d. bajorai Vaitiekus, Ambraziejus ir Povilas Kaulakiai pardavė Jurijui Motiejavičiui pusę savo tėviškės, o 1599 m. spalio 1 d. akte pirmą kartą minimas Kaulakių dvaras, buvęs Tendžiogalos valsčiuje ir priklausęs Vaitiekui Petravičiui. 1845 m. duomenimis Kaulakių ir Rauklių polivarkus valdė Ipolitas Astrauskas. 1852 m. Kaulakių dvarą nusipirko Stravinskiai ir išliko jis iki 1920 m.
     
Vosiliškis, garsus savo dabartimi ir įdomia praeitimi, yra 8 km į pietvakarius nuo Grinkiškio, 33 km nuo Raseinių - Baisogalos kryptimi. Gyvenvietėje gyvena 375 gyventojai, veikia pagrindinė mokykla, kurioje mokosi 68 mokiniai, Raseinių rajono kultūros centro filialas, medicinos punktas.
     
Senovėje svarbiausia šio krašto gyvenvietė buvo 3 km į pietus nuo Vosiliškio esanti Tendžiogala, susiformavusi prie to paties pavadinimo dvaro, kuris minimas jau XV a. rašytiniuose šaltiniuose. Seniau Tendžiogala turėjo srities, apskrities centro, tėvonijos, valsčiaus, dvaro statusą. Vosiliškio (Belozariškės) dvarą valdė Žemaitijos ir Kauno seniūnas kunigaikštis Mikalojus Radvila, kuris vėliau tapo Belozarų giminės nuosavybė. 1712 m. Vosiliškio dvare Belozarai pastatė koplyčią, o 1784 m. gavus sutikimą iš vyskupo, Vosiliškyje buvo įkurta altarija. Ją Belozoraitė- Bilevičienė aprūpino žemės sklypu ir nuolatinėmis pajamomis, o 1785 metais Juozapas Belozaras pastatė medinę Švento Juozapo koplyčią, kuri 1812 metais buvo perstatyta, padidinta ir pavadinta bažnyčia, stovinti iki šiol.
     
Pagojukų seniūnijos žemėje gimė ir gyveno nemažai iškilių žmonių. Žinomiausias iš jų Pasandravyje – Jonas Mačiulis (Maironis) (1862-1932), Kiaulininkuose – Lietuvos kovos sąjūdžio pirmininkas, generolas Jonas Žemaitis (1909-1954), Puodžiuose – poetas, satyrikas Rimantas Klusas (1936), Kybartėliuose – žurnalistas, lakūnas Edmundas Ganusauskas (1945), Dievogaloje – menų fakulteto profesorius Kazys Kšanas (1939), Meiliškėse -  mokslų daktarė, chemijos ir bioinžinerijos katedros profesorė Jadvyga Kerienė (1943), Tendžiogaloje – profesorius, kardiologas Juozas Blužas (1928-2006), Kupsčiuose – profesorius, Dotnuvos žemdirbystės instituto direktorius Zenonas Dapkevičius (1954), Kaulakiuose – mokslų daktarė, vertėja Regina Žemaitytė-Pažerienė (1953), Kaulakiuose – technikos mokslų daktaras Česlovas Pocius (1937), Bernotuose – poetė Danutė Lipčiutė- Augienė (1914), Pasandravyje – LVA docentė Zita Bartkevičiutė (1945), Kaulakiuose – tautodailininkas, skulptorius, medžio drožėjas Jonas Dzvėga (1957), Kaulakiuose – karininkas, partizanas Petras Mockus (1906-1947), Kaulakiuose – Raseinių rajono laikraščio ,,Naujas Rytas“ korespondentas, žemės ūkio skyriaus vedėjas Juozas Lauraitis (1932-1974), Kaulakiuose – architektė, Šiaulių miesto Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvaro autorė Virginija Vaičiutė

 

Poeto Maironio tėviškė Bernotų kaime. Etnografinė sodyba – muziejus.



Belozariškio buvusio dvaro sodybos vieta. Savininkas Raseinių rajono savivaldybė.



Tendžiogalos buvusio dvaro sodyba. Savininkas V. Bartusevičius.

 

PALIEPIAI

      Ši seniūnija – viena mažiausių Raseinių rajone. Pagal gyventojų skaičių (2305 žm.) ji užima septintą vietą, o pagal plotą (9200 ha) – devintą vietą rajone. Seniūnijos centras – Sujainių gyvenvietė.
      Blinstrubiškiai - garsiausia seniūnijos gyvenvietė. Seniausiuose istoriniuose dokumentuose ši vietovė vadinama Vidukle-Paalse. Tik nuo XVII – XVIII a. dvarą valdžiusių bajorų Blinstrubų pavardės ir pats dvaras imtas vadinti Blinstrubiškiais.
Nuo 1736 m. Blinstrubiškiai kurį laiką buvo kitos garsios žemaičių bajorų Uvainių giminės nuosavybė.
      Iš Paliepių seniūnijos kilęs mokslinės sodininkystės Žemaitijoje pradininkas - 1846 m. gruodžio 14 d. Blinstrubiškių dvare gimęs Edvardas Jančevskis. 1879 m. Krokuvoje jis išleido knygutę „Pomologiniai užrašai ir tyrimų duomenys iš Blinstrubiškių sodo Žemaitijoje“. E. Jančevskis iš viso parašė apie 40 monografijų apie serbentų, agrastų ir kitų augalų kilmę bei vystymąsi. Dar būdamas dvidešimt devynerių, tapo Krokuvos universiteto profesoriumi, o 1901 – 1902 m. net buvo jo rektorius.
      Šiuo metu Blinstrubiškių dvare įsikūrę Blinstrubiškių senelių globos namai. Tikslią Blinstrubiškių dvaro kopiją dabar galima pamatyti dešinėje kelio pusėje, važiuojant iš Kauno į Vilnių. Tai - „Bernelių užeiga".
Paliepių seniūnijoje praėjusius laikus mena ne tik dvarvietė, bet ir Upės upelio slėnio juosiamas Galkaičių piliakalnis, dar vadinamas Gručkalniu ir senosios kaimo kapinaitės.    

 

Partizanų kapai Dumšiškių k. (Obelynė) kryžiaus autorius R. Ramanauskas.


Blinstrubiškių buvusio dvaro sodybos vieta. Naudotojas - Blinstrubiškių senelių namai.



Galkaičių piliakalnis ir senovės gyvenvietė.

 

 

 

 


Informacija atnaujinta: 2016-04-20 11:30:05
Raseinių rajono savivaldybės meras
 
Algirdas Gricius

Gyvenimo aprašymas

Priėmimo valandos

Darbotvarkė

 
 
 
 

Nuorodos

 


 
 

 
 


 
 


 
 

 
 
 
 

 
 
 
  
 

 
 
 


 
 

 
 
© Raseinių rajono savivaldybė. Visos teisės saugomos. Kopijuoti ir platinti skelbiamą informaciją be autorių sutikimo draudžiama. Sprendimas: Idamas. Naudojama Smart Web sistema.