Sekretas „Knygnešiai“

Istorinis kontekstas:1864–1904 m. – lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis. Lietuva liko ne tik be spaudos, bet ir be pradinių mokyklų, viešosios lietuvių kalbos. Uždrausdama spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškomis raidėmis, caro valdžia siekė apriboti lietuvių tautinį judėjimą, rusinti kraštą. Atsakas – tylus, bet galingas: knygnešių judėjimas. Vyskupas Motiejus Valančius pirmasis organizavo lietuviškos spaudos leidybą Mažojoje Lietuvoje ir jos platinimą Didžiojoje Lietuvoje. Sekretas, kurio tema siejama su knygnešiais, atspindi sunkų ir pavojingą knygnešių gyvavimo laikotarpį. Lietuviška spauda dažniausiai buvo gabenama slaptais pasienio takais, miškingomis vietovėmis. Spaudos draudimo metais veikė apie 30 knygnešių draugijų. Per 40 metų knygnešiai įvežė apie 5 mln. Lietuviškų knygų. Priešinimasis pareikalavo ir aukų: už draudžiamos literatūros platinimą ar laikymą buvo suimta apie 3 tūkst. žmonių. Konfiskuota apie 380 tūkst. egzempliorių draudžiamos literatūros.

 

Nepasiteisinus rusifikacijos lūkesčiams, 1904 m. gegužės 7 d. caras Nikolajus II panaikino lietuviškos spaudos lotyniškuoju raidynu draudimą. Knygnešystė tapo pasaulio istorijoje neturinčiu analogų taikaus priešinimosi fenomenu.

 

Sekreto idėja: Tautos turtas ten, kur jos širdis. Širdis – gimtasis žodis. Tai simbolinė kompozicija apie knygnešius – tyliuosius tautos didvyrius, kurie rizikavo laisve, gyvybe ir viskuo, kad išsaugotų lietuvių kalbą ir kultūrą. Sekretas simbolizuoja knygnešių maršrutus, pabrėžia drąsą ir pasiaukojimą. Svarbu puoselėti mūsų knygnešių atminimą, gerbti jų šventąją misiją.

 

Kompozicijos aprašymas: Miško glūdumoje tykiai čiurlena upelis. Šalia jo senas, bet vis dar tebežaliuojantis medis – niekuo neišsiskiriantis iš kitų, bet po savo šaknimis saugantis paslaptį, kurią žino tik jis ir prie jo priklaupęs vyras su apsiaustu – knygnešys. Gal tai Juozas Sakalauskas nuo Viduklės, vienas iš Garšvių knygnešių draugijos narių, ar kitas iš kelių tūkstančių lietuviško žodžio platintojų. Šalia knygnešio drobinis maišas. Jame – lietuviškos knygos, uždraustos carinės valdžios. Štai Jono Basanavičiaus redaguojama „Aušra“, Vinco Kudirkos „Varpas“, dar maldaknygė – svarbiausias elementorius, iš kurio motina, sėdėdama prie verpimo ratelio, mokys savo vaikus skaityti. Knygnešiui reikia skubėti, nes jį skubina grėsmė – kitoje upelio pusėje, tarp tankių krūmų, budriai stovi caro žandaras. Tylus įtūžis ir baimė sklando ore. Žandaras stovi įsitempęs, įsiklausydamas į kiekvieną garsą, ieškodamas nelegalių knygų gabentojų. Knygnešys žino – jei bus pagautas, praras ne tik spaudą. Jis gali susilaukti piniginės baudos, kūno bausmės, arešto, kalėjimo ir net gi tremties. Knygnešys prisimena Jurgį Bielinį – legendinį knygnešių karalių, kuris dešimtmečius vežiojo knygas po visą Lietuvą. Tai ir jo pėdomis nutiestas pasakojimas apie narsą, pareigą ir meilę gimtajam žodžiui. Knygnešys spės. Jis tuoj paslėps maišą po medžio šaknimis, užklos samanomis, kur paliks knygas nakčiai. Rytojaus dieną jas perduos vietos gyventojams.

Panaudotos medžiagos: Figūrėlės (knygnešys, žandaras) – pagamintos 3D spausdintuvu, padengtos dažais.

 

Gamtinė aplinka – sukurta iš stabilizuotų samanų, krūmų, medelių, modelino.

 

Upelis – išlietas iš epoksidinės dervos.

 

Knygos – miniatiūros, imituojančios lietuviškus spaudinius.

 

Fonas – laminuotos gamtovaizdžio nuotraukos, sukuriančios gilumos ir tikrovės įspūdį.

 

Kompozicijos elementai padengti akriliniu laku – ilgaamžiškumui užtikrinti.